45-erių metų moters meilė jaunesniam baigėsi tragedija

 (178)
„Aš ateisiu…/ Aš ateisiu, kai būsi vieniša ir nusivylus/ Aš ateisiu, nežinodamas, ar lauki/ Paimsiu Tavo sielvartą ir skausmą, o savo džiaugsmą atiduosiu Tau…“ Jei jau užklydote į šį skyrelį – susipažinkime, aš Diana, man 45-eri. Ir noriu Jums papasakoti savo istoriją, tiksliau, dviejų žmonių gražią ir labai graudžią gyvenimo atkarpėlę, nes įskiepyta baimė amžiaus ribai man neleido visa krūtine įkvėpti man suteiktos laimės.
© Shutterstock nuotr.

Išsiskyriau su savo buvusiuoju, kai man buvo 35- eri. Prasikankinome pykčio, pavydo, intrigų verpetuose septynerius metus ir suvokę, kad priėjome akligatvį, pasukome skirtingais keliais. Buvusysis per daug buvo užsiėmęs savais reikalais, tad apie vaikučius nė minties nebuvo. Taip neliko visiškai nieko, kas mus sietų. Jokios skriaudos ar skausmo neišgyvenau, kai įgavau laisvos moters statusą, tik požiūris į vyrus buvo labai savotiškas ir truputį negatyvus.

Man vis atrodė, kad jie nori užgrobti mano gyvenimą, mano pasirinkimų laisvę, mano nuomonę. Jie nori valdyti mano gyvenimą. Todėl kažkokių rimtesnių įsipareigojimų, draugysčių kiek įmanydama vengiau. O pasimatymų turėjau tikrai daug. Mano vienišosios statusu rūpinosi draugės, tetos, močiutės, net kaimynė, ir ta labai norėjo supažindinti su savo tolimu sūnėnu.

Tačiau iš pirmo žvilgsnio mielas 40-metis, palikęs savo pirmąsias dvi žmonas ir 4-ias dukras, pasirodė man neatsakingas ir plevėsa. Kitas labai jau išvaizdus ir labai besididžiuojantis savo namais, butais ir firminiais sandalais, norėjo ir mano uždirbamus pinigėlius priglausti savajame seife. O paprastas ir darbštus mašinų meistras turėjo keturias drauges, su kuriomis labai rimtai draugavo, tad aš būčiau buvusi penktoji.

Susidarė įspūdis, kad to paties normaliausio, nepalikusio namie žmonos, nepametusio penkių vaikų, neieškančio naudos, negirtuokliaujančio, to paprasto sąžiningo, nuoširdaus žmogaus, kuris tau būtų tiesiog draugu, nebėra. Ir aš ramiai, nesiblaškydama tiesiog gyvenau, dirbau savo mėgstamą darbą, laisvalaikiu keliavau.

Kol vieną vakarą, begrįžtančios iš viešnagės sodyboje, mažo priemiesčio parduotuvėlėje stabtelėjome nusipirkti ledų. Šalimais būriavosi jaunimas, grojo ir mus visas labai stebėjo. Net nejauku pasidarė, nužvelgus, kaip dėmesingai mus apžiūrinėja kokių 25-erių metų jaunuoliai. Ach, jei tada būčiau žinojusi, kad tas paprastas pasisveikinimas, pajuokavimas darkyta lietuvių kalba apvers mano gyvenimą aukštyn kojom.

Kažkoks jaunuolis, užkalbinęs ir mestelėjęs keletą komplimentų, paprašė mano telefono numerio. Iš susierzinusio žvilgsnio supratęs, kad to nebus, jis pasišalino. Bevažiuojant vingiuotu keliu jau nesiklausiau savo draugių čiauškėjimo, nes mintimis sugrįždavau prie to vaikinuko paveikslo. Keistuolis, pamaniau. Ir…sučirškia mano telefonas, pranešdamas, kad gavau trumpąją žinutę. Perskaitau: „O čia aš.“ Tuo pat metu draugė man pradeda pasakoti, kaip ji nepagalvojusi davė mano telefono numerį nepažįstamam jaunuoliui…Tam pačiam.

Prasidėjo jaunatviškai smagus periodas. Andrius (jam tebuvo 28-eri) savo sąmoningumu prilygo subrendusiam 40-mečiui. Savaitę mes bendravome telefonu, o savaitgalį jau susitikome, ėjome į kiną. Nemeluosiu, bendrauti man patiko, ir po 2 mėnesių nekalto, sakyčiau, dvasinio bendravimo, vengus viešumo ir vijus šalin bet kokias mintis apie trauką jam, mes praleidome romantišką, gal romantiškiausią naktį savo gyvenime. Žinojau, kad bendravimas ateities ir perspektyvų neturi, žinojau, kad tai trumpalaikis pavasario romanas… Tik jis vis gudriai šypsodavosi, kai aš tą kartodavau ir sakydavo: „Tu manęs dar nepažįsti…“ Nelabai suvokiau ir nesistengiau analizuoti, kodėl taip sakydavo, bet mūsų susitikimai nesiliovė.

Užbėgsiu už akių pasakydama, kad tai buvo universitetinį išsilavinimą turintis, dirbantis žmogus, tik kad jo vaikystė prabėgusi internatuose, nes mama labiau mylėjo svaigalus nei savo vaikus.

Mano Andriukas po pusmečio man tapo pačiu artimiausiu žmogumi visame pasaulyje. Galėjau pasiguosti, pasitarti, paprašyti pagalbos, paniurzgėti, nes buvau savimi ir jam tokia patikau. O jis patiko man, su savo varstančiais žvilgsniais, su pabarimais ir pamokymais. Kartais man atrodydavo, kad jis už mane vyresnis 12 metų, o ne aš.

Mūsų laukė išvyka pas jo mamą. Jaudinausi, buvau prisigalvojusi 100 priežasčių, dėl ko vykti negalėčiau, tačiau Andriaus nuovokumas viską greit sudėliodavo į savo vietas. Nieks manęs ten nei užgavo, nei įžeidė, nei kažkaip kitaip parodė nepagarbą, atvirkščiai, buvo nuoširdus pasisėdėjimas be kaukių ir apsimetinėjimų. Jo mama po šitiek metų gėrimų atrodė jau gana pagyvenusi, nors pase data bylojo ką kitą. Įžengusi į visiškos abstinencijos būklę, ji atrodė mylinti ir sūnaus gerove besirūpinanti mama. Pasakiau jai, kad nelinkiu blogo jos sūnui, atvirkščiai, jaučiu jam nesavanaudiškus, šiltus jausmus, žinodama, kad ateis diena, kai turėsiu jį paleisti. Kai turėsiu jį atiduoti jaunai, žaviai merginai, su kuria jis kurs šeimą, augins vaikus. Man tai pasakius, palingavo ji galvą ir ištarė: „Oi, nepažįsti tu mano sūnaus.“

Kai vėjas plėšė nuo medžių paskutinius lapus, o dangus apsiniaukęs bylojo apie greit pasirodysiančias snaiges, mūsų kasdienybėje švietė ta pati vaiski ir šilta pavasarinė saulė. Tik štai mano savijauta pradėjo kelti nerimą, svaigo galva, karts nuo karto supykindavo. Nėsčia? Bet juk dešimt kartų esame su Andriumi kalbėję , kad biologinis mano laikrodukas nutiksėjo ir rizikuoti aš nenoriu. Jis buvo ramus ir patarė nusipirkti testą. Nusipirkau ir iš ryto pasidariau, žvelgiant į pasirodysiančias juosteles, mintyse tvinksėjo žodžiai sulig širdies dūžiais: dvi juostelės, viena juostelė. O Andrius buvo labai ramus, glostė man galvą ir kažkaip teištarė: „Turi būti dvi…“ Taip, dvi juostelės. Aš nėščia. Apsipyliau ašaromis iš baimės, o jis – iš laimės.

Pas gydytoją lankėmės visada kartu, žinojom, kad kitą ankstyvą rudenį būsime trise. Aš buvau be galo laiminga. Andrius pasiūlė įteisinti santykius ir mums susituokti, nes tai jam buvo svarbu. Kai ant rankos žybčiojo vestuvinis žiedas, jo mama dar kartą man pakartojo: „Va, matai, kaip klostosi gyvenimas, nesitikėjai? O mano sūnus nuo pat pradžių žinojo kaip viskas bus… Nepažinojai jo gerai…Ir dabar dar pilna abejonių.“

Laikas taip greitai praskriejo, kaip viena savaitė. Buvo visko: mes pykomės, apsiglėbę aiškinomės ir taikėmės. Aš ugningai jo pavydėjau, o kai suvokdavau, kad nėra pagrindo, užgesdavau, buvo visko, tik nebuvo apgaulės ir neištikimybės. O tai taip svarbu.

Gimė mergaitė, nuostabi, tėtės akimis dukrytė. Nuo skausmų mano sukaustytas kūnas negalėjo nei džiaugtis, nei šypsotis, tačiau matant iš laimės verkiantį Andrių, čiūčiuojantį mūsų mažutėlaitę , ašarų nesulaikiau.

Akimirkos, mielas skaitytojau, aš dalinuosi savo gražiausiomis gyvenimo akimirkomis. Tik kaip gaila, kad tos akimirkos negrįžtamai prabėga, nusinešdamos tą laimę, tas džiaugsmo ašaras, palaimą.

Ir kokia buvau kvaila, kad visada stabdžiau save kažkokiomis nuostatomis apie amžių. Aš tiek kartų sau neleidau pravirkti iš džiaugsmo, priimti tą meilę atlapa širdimi be jokių abejonių, tikėti mudviejų bendru gyvenimu kaip kad savu. Prisigalvojam sau visokių barjerų: amžiaus, socialinio statuso ir dar visokiausių. O tai, kad gyveni dėl to žmogaus, kvėpuoji, keliesi rytais ir šypsaisi tik dėl jo buvimo Tavo gyvenime, mes pamirštame…

Per vėlai supratau, per vėlai pažinau savąjį Andriuką. Gal nujausdamas likimo rezgamas pinkles, jis skubėjo gyventi. Gyventi, kad aš būčiau laiminga. Sakysit, taip nebūna? Būna…

Kraupi avarija lyg degančią žvakę užgesino Andriaus gyvybę. Tačiau aš likau ne viena, šalia – nenustygstanti vietoje mūsų dukrytė ir pažinties pradžioje ant atvirutės užrašyti žodžiai :

„Aš ateisiu…/ Aš ateisiu, kai būsi vieniša ir nusivylus/ Aš ateisiu, nežinodamas, ar lauki/ Paimsiu Tavo sielvartą ir skausmą, o savo džiaugsmą atiduosiu Tau…“

P.S. Kiekvienam linkiu leisti sau taip mylėti, kaip tik jūs galite… Nes visai nesvarbu, nei kiek Jums metų, nei kiek jam.

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

„Man 40 metų, aš laimingai ištekėjusi moteris, įsimylėjau 10 metų jaunesnį vyrą“, – prieš keletą metų DELFI portale savo jausmus atskleidė brandi moteris. Kelionėje įsimylėjusi 18 metų jaunesnį vyrą, neslėpė ir kita, 38-erių sulaukusi moteris, kurios buvęs sutuoktinis, – vyresnis. Ar iš tiesų meilei amžius nesvarbus?

Istorijomis pasidalinusios moterys baiminosi, kad meilė jaunesniam – neįmanoma ir tokie santykiai neturi ateities. Bet ar iš tiesų? Klausiame Jūsų, ar galima sukurti rimtus santykius su itin jaunesniu vyru. O gal tokioje situacijoje rimtumo ieškoti neverta, ir reikia paprasčiausiai pasidžiaugti jaunesnio mylimojo draugija?

Pasidalinkite patirtimi, jei žinote, ką reiškia amžiaus skirtumas santykiuose, tačiau sėkmingai juos puoselėjate ar, atvirkščiai, galite paliudyti, kad geriau į šią upę nebristi.

Vyrai, klausiame ir Jūsų – ar esate turėję vyresnių mylimųjų? Kokius tokių santykių pliusus ir minusus galėtumėte atskleisti?

Geriausias istorijas publikuosime. Vienam žmogui padovanosime pusės metų žurnalo (pasirinktinai – „Panelė“, „Tavo vaikas“, „Cosmopolitan:, „Moteris“, „Mano namai“ arba „GEO“) prenumeratą. Laimėtojas bus paskelbtas lapkričio 12 d.

Nugalėtoją galite išrinkti jūs, balsuodami ir prie temos žinučių spausdami raudoną arba žalią mygtuką.

Laiškus galite siųsti el.paštu pilieciai@delfi.lt su prierašu „Amžius“ arba naudodamiesi nuorodomis žemiau:


Įvertink šį straipsnį
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Vox Populi

Ištekėjau už klasės gražuolio – po 20 metų sutiktas „moksliukas“ sukėlė nostalgiją (87)

DELFI Gyvenimo straipsnis, kuriame aiškinamos priežastys, kodėl sunku pamiršti pirmąją meilę, sukėlė prisiminimus ir DELFI skaitytojai. Ji pasidalino istorija, kai jaunystėje klasės „moksliukas“ visai netraukė jos dėmesio, bet sutikus jį po 20 metų, privertė viską permąstyti iš naujo.

Aplankytas Gardinas nuteikė maloniai: plačiai naudojamos prekės ten perpus pigesnės (72)

Smalsumas ir noras susipažinti su artimuoju užsieniu nuvedė į Gardiną, esantį Baltarusijoje. Nuo namų Lietuvoje iki Gardino centro vos 135 kilometrai.

Įvertino muzikos festivalį Lenkijoje: įėjimas nemokamas, bet vargiai kartočiau (49)

Po skandalingai pasibaigusio „Granatos Live“ festivalio, daugelis skaitytojų pradėjo žiūrėti skeptiškai į masinius renginius. Taip jau sutapo, kad prieš savaitę pats buvau nuvažiavęs į vieną didžiausių pasaulio festivalių – „Woodstock“ Lenkijoje, kuris turėjo priminti legendinį koncertą tokiu pačiu pavadinimu JAV. Skaitykite toliau ir sužinosite, ar verta ten važiuoti.

Leidimas vedžioti augintinius paplūdimiuose papiktino: jei šuo su skafandru, tuomet pritariu (159)

DELFI paskelbta informacija, kad Sveikatos apsaugos ministras Aurelijus Veryga patvirtino naują tvarką, kai leidžiama eiti į paplūdimį su augintiniais, sukiršino DELFI skaitytojus. Gyvūnų mylėtojams džiūgaujant, skeptikai, deja, išsakė priešingą nuomonę.

Nusifotografavo prie Sosnovskio barščio – augalo dydis stebina (23)

DELFI skaitytojas Ričardas Suslavičius užfiksavo rekordinio dydžio Sosnovskio barštį ir pasidalino nuotrauka su redakcija.