30-imt metų mylėjusį vyrą paliko dėl pažinties internete

 (193)
Dar skauda, bet tikiu, kad laikas - geriausias gydytojas... Mylėjau ją trisdešimt bendro gyvenimo metų. Šių metų vasario 10 diena (raudoni skaičiai rodė sekmadienį), kurią bylojo paprastas kalendorėlis, kabantis mūsų bendro gyvenimo lizdelio-bendrabučio koridoriuje (čia mes gyvenome), buvo paskutinė mūsų bendro gyvenimo diena.
© Shutterstock nuotr.

Kaip ji atvirai pasakė, kad turi kitą žmogų, kaip ji su pasitenkinimu dėstė, kad niekad manęs nemylėjo, kad per mūsų bendrai nugyventus trisdešimt metų nebuvo nei meilės, nei laimės... Atrodė, kad tolimesnis gyvenimas neteko prasmės. Nejau gyvenime taip viskas paprasta ir naivu, kad viską taip greitai galima sugadinti ir nubraukti, pasiblaškius viename internetinių pažinčių portale, suviliojus su barzdele ir ant plinkančio pakaušio surišta kasyte draugą Audriuką, kuris tapo jos gyvenimo išsvajotuoju....

Nublanko ir buvo suniekinta ir tai, kad kartu užauginome dukrą ir sūnų, kad į savo mylimą žmoną nesikreipdavau kitaip kaip mažybiniu vardeliu, užmirštos ir suniekintos buvo kartu praleistos kelionės, aplankyti spektakliai ir koncertai, kartu praleisti gražūs vakarai sode prie žvakės liepsnos plevenimo ir vyno taurės. Užmiršta ir sutrypta ir tai, kad jos gimtadienių ir Šv. Kalėdų progomis buvo dovanojamos dovanėlės, gėlės ir pan.

Jos prisiminimuose buvo atgaivinti mano jaunų dienų (mano nuomone) nereikšmingi nuotykiai. Norint pateisinti savo poelgį mane be teismo padarė kaltu ir beturčiu (skyrybų proceso dar nebuvo), „iškrapštė“ iš bendrabučio kambarėlio...

Gyvendamas su žmona, kurią mylėjau, turtelio, kurį kartu užgyvenom, niekad neskirsčiau į „tavo“ ir „mano“, todėl kažkada verslo reikalams tvarkyti buvau suteikęs įgaliojimą (patvirtintą pas notarą), o mano mylima moteris iš anksto sugebėjo viską teisiškai „apiforminti“ kaip asmeninį turtą arba padovanoti savo artimiesiems.

Apakimas ir meilė savo žmonelei „vežė“ ir gyvenimas atrodė gražus kaip spalvotoje vaikiškoje piešinių knygelėje. Atsipeikėjau tik tada, kaip po vasario 10 d. bandydamas gelbėti šeimos griūtį padovanojau dar vis mylimai žmonai rožių puokštę, o ji, atsidariusi kambario langą, gražias purpurines rožes paniekinamai išmetė ant beveik pavasarinio purvino sniego ir džiaugsmingai sušuko: „rožyi na sniegu“ (ne „rozii“, o „rožyi“, t.y. ne rožės, o rožos ant sniego...). Tada supratau kad tai rimta, kad tai pabaiga.

Būsiu atviras - dar skauda ir nuotaika kartais būna ne kokia, bet tikiu posakiu, kad laikas užgydys visas žaizdas.

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

Šis rašinys skirtas konkursui „Kai užpuola liūdnos mintys, aš...“. Prašome skaitytojų – pasidalinkite geros nuotaikos receptu: ką darote, kai užklumpa liūdnos mintys, ką pasiūlytumėte daryti tiems, kurie niekaip negali pamiršti blogos nuotaikos? O gal galite pasidalinti istoriją, kaip praskaidrinote dieną kitam?

Už pozityvumą ir pagalbą nusišypsoti kitiems skirsime prizus! Trys skaitytojai, pasidalinę geriausiais puikios nuotaikos receptais ar istorijomis, kaip jiems pavyko praskaidrinti dieną sau ar kitiems, gaus po vieną knygą - Česlovo Milošo „Abecėlė“, Radeko Sikorskio „Šventųjų pelenai“ ar Aurimo Švedo pokalbių su Petru Repšiu knygą „Piešimas buvo tarsi durys“.

Receptus ir istorijas prašome siųsti el.paštu pilieciai@delfi.lt su prierašu „Nuotaika“ iki lapkričio 5 d.

Įvertink šį straipsnį
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Vox Populi

Moteris turi aukso vertės patarimą, kaip atpažinti neištikimybę (108)

Įtariate, kad sutuoktinis neištikimas? Turiu auksinį patarimą – atsakykite sau į vienui vieną klausimą: ar jis tebeužsiima ta veikla, kurios dėka susipažinote? Pavyzdžiui, eina į klubus, į mįslingas vakarones su draugais, į rungtynes, į golfo aikštyną? Deja, skaudi patirtis sako, jog tai yra, taip sakant, raudona vėliavėlė...

Melu prasidėjęs tarnybinis romanas pateikė ne vieną siurprizą (64)

Tai buvo pirmoji mano diena naujajame darbe. Galvoje sukosi įvairiausios mintys: kaip man seksis? Kokie žmonės čia dirba? Ar pritapsiu? Iš tikrųjų, sekės gana sunkiai: nepavykdavo rasti reikiamų dokumentų, ne kartą teko paklaidžioti įstaigos suktais koridoriais ieškant tam tikro kabineto, o ir kalbant telefonu su klientais padariau ne vieną klaidą.

Apskaičiavo prabangų savaitgalio poilsį Palangoje: pagaliau nemačiau čeburekų pardavėjų (85)

Pastebėjau tokią tendenciją – Lietuvos gyventojai (arba labiau tie, kurie dar liko Lietuvoje), vis dažniau renkasi užsienio kurortus ar turistinius miestus. Dabar retai kada tai būna uždari miesteliai kaip Šarm el Šeichas ir Hurgada Egipte ar Marmario kurortas Turkijoje.

Jaunuolio išpažintis: sulaužytas vyriškas pažadas privertė save įvertinti iš naujo (27)

Buvome kurso draugai. Neslėpsiu, kad Greta (herojų vardai pakeisti – DELFI) man patiko. Pats tuo metu draugės neturėjau, o Greta jau daug metų draugavo su Martynu. Kaip teigia liaudies išmintis, draugas – ne siena, galima pastumti.

Po vyro neištikimybės jaučiausi sugniuždyta, bet draugės patarimas privertė viską permąstyti (163)

Jaunystėje galvojau, kad meilė – jaunų žmonių reikalas. Atrodė,- net nepadoru glaustytis, meiliai šnibždėtis, dūsauti, žiūrėti vienas kitam į akis, laikytis už rankučių tėvų amžiaus vyrams ir moterims. O kur dar širdis draskančios kančios, aistros ir pavydo scenos – joms apskritai suaugusiųjų gyvenimuose neturėtų būti vietos. Bet metai bėgo, jaunystė greitai liko praeities prisiminimuose, veidą išvagojo raukšlių vagelės, užaugo vaikai...