Kiekvienas - savo likimo kalvis, tad kaip pasiklosim, taip išsimiegosim. Aš pasiklojau taip, kad galiu kas mėnesį grįžti į Lietuvą ir čia praleisti dvi savaites su šeima. Ir griežtai nusistačiau sau taisykles, kad per metus svetimoje šalyje negaliu būti ilgiau nei šešis mėnesius. Žinoma, daug pinigų išleidžiu kelionėms pirmyn ir atgal, bet man pinigai nėra svarbiausia. Svarbiau yra būti su šeima. Žinoma, nepamirštant ir pinigų.
Šį straipsnį paskatino parašyti daugelio keliami klausimai - ką daryti, kad Lietuvoje mes gyventume geriau ir nebūtų noro važiuoti kažkur toli, palikus savo artimus ar su jais kartu, kad emigravusiems atsirastų noras grįžti čia ir būti tarp savų. Taigi, aš sudariau dešimt dalykų, kuriems įvykus daugelis išvažiavusiųjų sugrįžtų, o likusieji nebegalvotų apie išvažiavimą.
1) Demokratija. Tikriausiai visi žinome, kas tai per žodis ir ką jis reiškia,tad nesivelsiu į demagogijas ir šio žodžio reikšmės neaiškinsiu. Kad ir kaip būtų, Lietuvoje mes jos dar neturime. Jei mes gyventume demokratinėje valstybėje, nekiltų kliūčių atsijungti nuo centralizuoto šildymo ir pačiam spręsti kaip savo butą šildyti.
2) Teisybė. Kas yra teisybė, žinome visi, bet, deja, kartais ta pati teisybė skirtingiems žmonėms atrodo skirtingai. Visi girdėjome apie vamzdžiais papuoštą Vilnių ir tų grožybių „kainą“. Na, vieniems tai atrodė teisinga, kiti, deja, pyko. Kodėl? O čia ir yra painiava, kurios dar „mokslininkai neišaiškino“ iki galo. Telieka viltis, kad ateityje nebebus statomi viešieji tualetai už pusę milijono litų, kai puikiai aišku, kad už tokią sumą galima pastatyti keliolika tokių pat ar net geresnių tualetų. Džiugu, kai pats pastatęs namą nuo pamatų ir žinodamas jo kainą, matai, kaip valdžios atstovas remontuoja savo namą už 5 milijonus litų. Ir tai tik vidaus apdailai skirti pinigai. Na, ar čia teisybė?Galbūt...
4) Tradicijų gerbimas. Kam reikalinga tauta ,kurioje nėra gerbiama tradicija? Nors ir įstojome į Europos sąjungą, neturėtume užsieniečiams leisti per daug mums vadovauti. Kiekvienas įstatymas privalo būti derinamas pagal tautos daugumą ir jos norus. Negali juk būti taip, kad daugybė žmonių klysta, sakydami, kad negalima leisti homoseksualams viešai demonstruoti nepagarbos tradicinėms šeimoms. O nepagarba ir netgi viešas tyčiojimasis iš tradicinių šeimų buvo ir yra. Atsiminkime dvilytę lėlę, darželiuose mūsų vaikams sekamas pasakas apie princus. Juk daugybė žmonių negali taikytis prie kitokios orientacijos atstovų? Pakartoju, negalime leisti kažkam sugriauti tradicijų,o ypač - viešai iš jų tyčiotis.
5) Valstybinių įmonių kūrimas. Vieša paslaptis, kokius milijardus susikrauna privatūs asmenys, įkūrę prekybos centrus. Kodėl to negali padaryti valstybė? Kiek valstybė praturtėtų, įgyvendinusi šią mintį? Toli eiti nereikia, nes Norvegijos „Statoil“ (Stat – valstybė; Oil - degalai) kompanija yra valstybinė. Ir žinote, kiek milijardų vien tik šis tinklas atneša? Pasidomėkite, kiek Lietuvoje uždirba privačios degalinės. Kodėl valstybė negali turėti kažko savo, kas neštų mums visiems medų? O kai medaus pilni koriai, tada ir bitės žiemą jaučiasi saugios.
6) Griežtesnis privataus verslo kontroliavimas. Nuolat girdime, kad tai viena, tai kita įmonė neva patyrė nuostolių, nors giliau pasiknisę matome, kad būna ir taip, jog pagrindiniai vadai švaistėsi milijonais, lepino save karaliaus atlyginimais, murkdėsi prabangoje, o paprastam žmogui nesugebėjo net vargano atlyginimo sumokėti. Nesumaišykite šio punkto su teisybe ir bausme, nes jis skiriasi. O skiriasi tuo, kad privatus žmogus turi teisę mokėti tiek, kiek mano galįs, turi teisę lepinti save didesniais atlyginimais ir tai yra teisybė, už kurią bausti negalima. Bet yra vienas bet...Valstybė privalo kontroliuoti tokius asmenis, kad nebūtų peržengta ta teisybės riba, kai nebemokami atlyginimai paprastiems žmonėms ir kad nebūtų prieita iki bausmės neišvengiamumo. Kartą teko kalbėtis su viena moteriške, kuri Norvegijoje šiuo metu yra įkūrusi nuosavą kirpyklą.Tuos laikus, kai ji dirbo viename Lietuvos prekybos centre, ji atsimena su siaubu. Ribota laisvė, negali eiti į tualetą be paprašymo, o jeigu sustreikavo pilvas, tokių prašymų reikia daug, o tada prasideda patyčios ir žeminimai, psichologinis spaudimas. Daugelyje Lietuvos privačių verslų tai dar vyksta, ir valstybė privalo įvesti kažkokias taisykles, kurios neleistų pažeisti žmogaus orumo. Juk žinodamas, kad reiks prašytis į tualetą, žmogus stengiasi negerti, kad šio prašymo išvengtų. Įsivaizduokite: sėdi kasoje moteris, eilė kilometrinė, o jai prireikė į tualetą. Ką jai daryti? Ji turi skambinti ir prašyti malonės pas karalius ir visa tai - žmonėms girdint. Ši moteriškė, apie kurią pasakoju, emigravo, nes nebegalėjo pakęsti tokio žeminimo. Dabar ji Lietuvą atsimena tik bloguoju. Taigi, privataus verslo kontroliavimas tikrai padėtų sumažinti emigraciją ir galbūt paskatintų sugrįžti išvykusius.
8) Nulipti nuo laktos. Visi,kuriems teko pabuvoti kaime, matėte vištidę. O vištidė labai panaši į Lietuvos situaciją.Kas ant aukštesnės laktos pirmas užšoka, tas kitiems ant galvos teršia. Jeigu nesupratote, tai pabandysiu paaiškinti. Valdžia sako - „padėtis nekokia - mažinsime atlyginimus, karpysime pensijas“. Bet tuo tarpu sau atlyginimus didina ir pinigus švaisto visokiems abejotinos būtinybės ir kokybės projektams. Ir jiems nė motais, jie turi paaiškinimą, kad neva, kas bus, jei mes tokie puikūs ant pačios viršutinės laktos tupėdami kiemsargio atlyginimą gautume. Jiems negėda net tai, kad kiemsargis už juos kone keliolika kartų mažiau gauna. Jie vadovaujasi aukštesnės laktos sindromu. Ir kol toks laktos sindromas klestės, niekas čia negrįš, nes kad ir kokiais kvailiais „laktistai“ tautą laiko, mes mokame skaičiuoti, todėl ir renkamės kitą šalį.
9) Skaidrumas. Liaudžiai reikia daugiau skaidrumo, kur keliauja jų pinigai, sunešti į biudžetą.Viskas turi vyti šimteriopai skaidriau, nes mes jau pradedame net savimi nepasitikėti. Aišku, atsiras tokių, kurie pasakys, kad yra internetinės svetainės ir t.t., kur galima pažiūrėti, kokios sumos ir kam atitenka. Deja, to ne gana. Kaip pavyzdį pateiksiu ligonines. Matome, kiek pinigų į jas yra investuojama, bet užėję vis dar kvėpuojame sovietų sąjunga. Girdime, kad gydytojai gauna nedidelį atlyginimą, kad trūksta aparatūros, bet vos aparatūra yra nuperkama, ji stovi nenaudojama.Tai kur tuos pinigus vis tik deda?
10) TV laidos apie gėrį. Kaip pavyzdį pateiksiu profesoriaus Ričardo Kazlausko buvusias laidas apie gamtą. Kyla klausimas - kuo tai susiję su emigracijos mažinimu? (...) Nesenai viename internetiniame naujienų portale teko skaityti straipsnį, kuriame kalbinamas gerbiamas profesorius. Įsigilinus į profesoriaus žodžius, mes netyčia galime ir praregėti,o praregėję išvysti,kad esame labai susvetimėję, sužiaurėję, tapę abejingi kitų skausmui ir vargui. Kuo daugiau televizija skleis gražių laidų, kurios vienys žmones, o ne vers svetimėti, tuo mes labiau trauksime vienas kitą,o trauka yra geras požymis ,kad atėjo laikas grįžti namo.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!