Pati nesu baigusi aukštojo mokslo, tik vidurinę mokyklą. Nesakau, kad tai yra gerai. Bet... Aš turiu darbą! Ir per visus 10 metų gyvenimo užsienyje nebuvo tokio laikotarpio, kad norėdama dirbti neturėčiau darbo! (pavyduoliams iškart galiu pasakyti, kad nei valytoja, nei senelių namuose nedirbau. Visi darbai – „ofisiniai“). Kiekviename darbe dirbdama galiu sau leisti ieškoti kito. Galiu sau tai leisti! Taip sakau todėl, kad esu pakeitusi darbą kelis kartus. Ir visada – dėl darbo užmokesčio, nes laikui bėgant vis norisi uždirbti daugiau. Taigi, turiu teisę rinktis darbą ir jį gauti! (kiekvieną kartą keičiu darbą, nes norisi didesnės algos. Gyvenam normaliai: turim nusipirkę namą, auginam du vaikučius, kuriuos leidžiam į įvairius būrelius, turim du automobilius, abu (aš ir vyras) esam dirbantys ir negauname pašalpų).
Ir čia matomas didelis skirtumas lyginant su tuo, kaip yra Lietuvoje. Mano brolis yra baigęs aukštąją mokyklą, brolio žmona taip pat turi „aukštąjį“. Abu yra specialistai, kurie gyvena Lietuvoje ir neturi darbo!!!! Ar tai tikrai yra normalu?!
Aš be aukštojo mokslo diplomo darbo pobūdį esu pakeitusi tris kartus per 10 metų. Dabar jau išsirinkau patinkančią specialybę ir, aišku, studijuoju, kad įgyčiau ją, o tada alga dar padidėtų.
Esmė tame, kad aš, žmogus be aukštojo mokslo diplomo, galėjau rinktis, kuo tapti, ilgai rinktis, nes po mokyklos nežinojau, kuo noriu tapti. Bet va, po 10 metų pagaliau išsirinkau ir galiu to siekti. Man niekas nestoja skersai kelio nei dėl mano amžiaus, nei dėl to, kad turiu mažamečių vaikų, nei dėl to, kad neturiu daug metų patirties vienoje sferoje. Man vis tiek visos durys atviros!
O kas vyksta Lietuvoje? Kadangi abu – ir brolis, ir jo žmona – intensyviai ieško darbo Lietuvoje, teko patirti ir diskriminaciją, ir pažeminimą, ir depresiją, ir dar daugybę blogybių, apie kurias net nesinori kalbėti... Jiems dar tik kiek daugiau nei 30 metų, o jie jaučiasi niekam tikę, nereikalingi ir pažeminti... Kodėl? Todėl, kad nenori dirbti viename darbe ir nori tobulėti? Ir nusprendė pakeisti darbą? Ar todėl, kad nesusitaikė su pažeminimu darbe ir dėl to nusprendė pakeisti darbą? Negi tikrai jiems reikėjo nuleisti galvas ir supūti tuose savo pirmuosiuose darbuose, kuriuos gavo po universiteto, kentėti, tylėti, ir niekada nesitikėti geresnės algos, nes taip priimta? Man šlykštu.
Kadangi jie ieško darbų jau 6 mėnesius, o ir paskolą reikia mokėti, ir šeimą išlaikyti, jie prakalbo apie emigraciją. Ir aš labai juos palaikau! Nes žinau, kad čia (užsienyje) jie darbus gaus, ir ne tik kad gaus, bet ir galės rinktis ir darbą, ir atlyginimą, ir, svarbiausia, neįstrigs viename darbe visam gyvenimui, jei nenorės. Nes tai yra normalu, normalu yra tobulėti, keistis ir eiti į priekį!
Džiaugiuosi, kad emigravau ir galiu gyventi laisvai, nes, va, tėveliai abu dirba jau gal daugiau nei 20 metų savo darbuose, kuriu nekenčia, keliasi kiekvieną rytą sukandę dantis ir eina į darbą, nes nieko negali pakeisti – nei darbo vietos, nei algos. Abu irgi turi diplomus, tyliai laukia pensijos, kurią gaudami sunkiai sudurs galą su galu... Sėkmės visiems, dar kol kas likusiems Lietuvoje!
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Norite pasidalyti savo patirtimi? Rašykite el.paštu pilieciai@delfi.lt arba žemiau: