BET taip nėra, aš nenoriu pasitaisyti ir aš DIDŽIUOJUOSI būdamas VALSTYBĖS TARNAUTOJU ir noriu tikėti, kad dauguma mano kolegų mano taip pat.
Apie mus rašoma daug neteisybės, mūsų darbas nevertinamas, egzistuoja begalės neteisingų mitų, kuriems paneigti reiktų storą knygą parašyti, tai paminėsiu 3 mitus-nesąmones, mano manymu, pačius dažniausius ir labiausiai gajus visuomenėje. Šiuos mitus/sentencijas kaip tą maldą kartoja pikto linkintys žmonės po kiekvieno straipsnio apie valstybės tarnautojus.
Viskas, kas parašyta toliau, yra paremta tikrais faktais ir asmenine darbo patirtimi man per šiuos 10 metų būnant ant įvairių karjeros laiptelių – startavus nuo eilinio specialisto ir pabaigus vadovo pozicija.
MITAS Nr. 1 – Valstybės tarnyboje gali įsidarbinti tik savi ir giminės.
Gal taip ir buvo prieš kokius 15 metų, bet šiandien taip jau tikrai nėra. Konkursai skelbiami internete, jei nori, gali visuomeninių organizacijų atstovai dalyvauti kandidatų atrankoje. Vadovų atranka vyksta Valstybės departamente, dalyvaujant skirtingiems asmenims iš skirtingų institucijų, o pačią atranką filmuoja ir įrašinėja.
Per savo 10 metų praktiką dalyvavau kaip komisijos narys gal kokiame 20 tokių atrankų ir tikrai tik kokiose 5 dalyvavo kaip vienas iš pretendentų iki tol žinomas asmuo (pavyzdžiui, praktiką įstaigoje atlikęs studentas ar esamas darbuotojas, norintis užimti kitas pareigas). Dabar jau kokius 3 metus tendencija Vilniuje tokia, kad konkursai tapti specialistu, kai startinė alga „į rankas“ yra apie 350 -500 eurų, vykdomi po 2 ar daugiau kartų, nes neatsiranda pretendentų arba ateina tokie, kad geriau jau būtų neatėję, nes man už juos būna gėda. Va, net ir šiandien yra paskelbti konkursai į 262 vietas valstybės tarnyboje. Taip kad jei svajoji apie vieną jų, tavo šansai tikrai nemaži. Ateik į konkursą bent perskaitęs pareigybės aprašymą, susipažinęs, ką veikia būsimas tavo darbdavys, nesirenk treningų ar suplėšytų džinsų ir tavo šansai laimėti konkursą išaugs šimteriopai!
MITAS Nr. 2 – Valstybės tarnyboje dirba tik visiški nevykėliai, t. y. tie, kas privačiame sektoriuje darbo tikrai negautų net ir prekybcentrio kasininku.
Valstybės tarnautojas visų pirma yra žmogus, o kaip žinia, vienodų žmonių nebūna. Mes – ne robotai, mes individualūs žmonės ir vieni esam darbštesni, kiti kūrybiškesni, vieni šleivi, kiti aukšti, vieni ilgom kojom, kiti – trumpais pirštais, vieni protingesni, kiti – nelabai.
Atsakykit Jūs sau į klausimą, ar gali visi iki vieno 30 tūkst. karjeros valstybės tarnautojų būti niekam tikę? Jei gali, tai kodėl jums tada nekyla klausimų, kaip tie netikėliai sugeba pasirūpinti tuo, kad Jūs gautumėte viešąsias paslaugas ir valstybė kažkaip veiktų ir negriūtų, a?
Lažinuosi, kad jei paprašyčiau parašyti raštą-atsakymą į piliečio skundą pagal visas raštvedybos taisykles ir teisės aktų reikalavimus ir be gramatinių klaidų, su šia užduotimi manau nesusidorotų net 9 iš 10 aukštųjų mokyklų baigiamųjų kursų studentų, ką jau kalbėti apie statistinį gyventoją. Esu regėjęs ne vieną tokį pilietį, kur net paprastos formos, kurioje tereikia įrašyti vardą ir pavardę bei pažymėti ko prašai, nesugeba užpildyti. Tokiems parašyti raštą būtų neįveikiama užduotis, o kokio nors įstatymo projekto parengimas prilygtų žmogaus skrydžiui į Marsą. Ir čia aš ne apie 60-mečius senukus, o apie jaunimą, 20-26 metų.
Labai džiaugiuosi, kad dabar norint tapti valstybės tarnautoju reikia išlaikyti bendrųjų gebėjimų testą. Tai elementarus testukas, kuriam iš esmės net ruoštis nereikia, bet vis tiek yra jų neišlaikančių. Kaip kam, galimai naftalininiams bebrams su ūsais ir peroksidinėm kiaunėm tas testas toks baisus, kad net šiurpą kelią, todėl ir skundžiasi. To testo neišlaikyti reikia turėti atitinkamų gabumų, nes tai įrankis atsijoti visiškus idiotus, kurių intelektas ir gebėjimai prastesni net už šimpanzės (…).
Aš būčiau tikrai UŽ jei lieptų visiems dabartiniams valstybės tarnautojams ir kandidatams į Seimą ir Vyriausybę jį išlaikyti. Nemeluosiu, tikrai darbe buvo kolegų, apie kuriuos pagalvodavau, kad kai Dievas dalino protą, jie stovėjo ne toje eilėje. Ir tai visai nejuokinga, kai reikia su jais dirbti ir dar mažiau juokinga, kai tokie tampa tavo vadovais.
MITAS Nr. 3 – Valstybės tarnyboje niekas nedirba, kavą geria, internete sėdi ir alga ima. Pusę jų atleidus niekas nepastebėtų.
Yra visokių įstaigų ir visokių darbuotojų. Taip, būna periodų, kai darbo mažiau, bet būna ir tokių periodų, kad dirbti tenka ir po 12, ir po 15 val. per parą. Nueikite kada į mokesčių inspekciją likus dienai iki kokių nors deklaracijų pateikimo pabaigos, pamatysite, kaip atrodė sovietmečiu eilės prie bananų, tik dabar tos eilės prie specialisto. Ir tų specialistų – ne vienas ir ne du, o kokių 100 dirba.
Kaip manote kokios nuotaikos yra žmogus eilėje, pralaukęs 4 valandas? O dabar atleiskime pusę specialistų ir palikime 50, kad ir pačių geriausių, kas vis tiek reikš laukimą eilėje ne 4, o 5 val. ? Prašau, užimkite to specialisto vietą, dirbkite tokiomis sąlygomis bent mėnesį už 400 eurų į rankas, pabendraukite su „maloniais“ ir „mandagiais“ interesantais nepakeltu tonu ir nesinervindamas.
Po tokio darbo net Didžiosios Britanijos „chikenfactoris“ atrodys kaip rojus žemėje, nes ten bent alga su 3 nuliais gale ir rėkiančių šizofrenikų nėra. Dykaduoniai ir kavutės garėjai pasitaiko didelėse organizacijose, bet mažose jų nebūna, nes po eilinio etatų mažinimo, o jie būna kas kartą, kai keičiasi valdžia Seime, nedirbančius protingas vadovas paprasčiausiai atleidžia, nes darbus nudirbti reikia, kitaip pats vadovas lėks lauk.
Ir pabaigai. Aš didžiuojuosi ir gerbiu savo darbą todėl, kad man patinka jį dirbti, man džiugu matyti žmones, kuriems padedi, man smagu, kad aš sumoku visus mokesčius ir negaunu algos vokelyje. Galų gale aš jaučiuosi saugus, nes bent čia įstatymai galioja ir viršininkas nėra Dievas žemėje, ir niekas neprivers manęs rašyti prašymo būti atleistam iš darbo savo noru, jei tik aš pats to noro neišreikšiu.
Aš matau, kaip metams einant situacija gerėja. Nors ir netobula, bet nėra tokia jau bloga ta mūsų valstybės tarnyba ir joje dirbantys žmonės, kaip kad ne kurie politikai ar žurnalistai nori ją pavaizduoti. Čia kaip ir visur yra savi pliusai ir savi minusai, yra juoda ir yra balta, tačiau kiekvieno laisvė padaryti savo pasirinkimą. Aš savo jau padariau ir dėl to nesigailiu!
Ačiū, kad skaitėte.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Klausiame jūsų – ar esate dirbę valstybinėje įstaigoje? Pasidalykite įspūdžiais – ar buvo sudėtinga, galbūt patirtis visiškai priešinga, nei parašė skaitytoja? Jūsų minčių laukiame el.paštu pilieciai@delfi.lt su prierašu „Darbas“.