Kai buvau maža, nesuprasdavau, kodėl Sausio 13 d. ryte mama mane žadindavo anksčiau nei kitais rytais ir liepdavo bėgti pasveikinti tėtį. Už laisvą šalį padėkoti. Tada atrodydavo, už ką turiu dėkoti ir ką iš tiesų ta laisva Lietuva reiškia? Anksti keltis reikia, į mokyklą reikia, į būrelius reikia. Kokia čia laisvė? O kodėl dėkoti?
Tik tais rytais tėtis kažkoks kitoks būdavo: susijaudinęs ir be galo susimastęs. Kartodavo man: „Vaikeli, kad tu žinotum, kaip baisu buvo. Močiutė visas duris užrakino, o aš per langą iššokęs ir mamai maldaujant niekur neiti, išvažiavau į Vilnių autobusu Lietuvos ginti. Seime barikadas statėm, vyrai aplink alpo nuo įtampos.“
Atrodė istoriją žinau mintinai, bet ką tai tikrai reiškia, tokie prisiminimai ir potyriai, įsivaizduoti net dabar nėra lengva.
Pirmą kartą, kad mano tėtis – didvyris, tikriausiai supratau pakankamai vėlai, gal net per vėlai, sakyčiau. Kai mokykloje paprašė, kad tėtis ateitų papasakoti, kokia ta diena buvo. Akyse pamačiau ta patį jaudulį ir susimąstymą.
Tėti, ką iš tiesu jautei tądien ir iš kur tiek drąsos radai viduje? Pasakyti savo mamai „Iki“ galbūt paskutinį kartą? Atvykus susidoroti su panika ir įtampa aplink, pasiruošus atiduoti savo gyvybę.
Nenoriu pasakyti daug, noriu padėkoti Tau garsiai, kad šiandien esame laisvi, kad šiandien suprantu šio žodžio reikšmę ir turiu mane supantį patį gražiausią pavyzdį.
Tėtį, kuris važiavo Lietuvos ginti ir Mamą, kuri važiavo dainuoti mūsų šalį apgynusiems kariams. Tądien ne tik gimė laisva šalis, bet ir mano tėvų meilė. Jūs – mano autoritetas ir didžiausi didvyriai.
AČIŪ!
Norite pasidalyti savo prisiminimais apie Sausio 13-ąją? Siųskite juos spausdami pilką mygtuką žemiau!