Pastatai – autentiški, aukšti mūrai, mažai pakeisti ar renovuoti, kuriuose jaučiama praėjusių laikų dvasia. Jie apsupti aukštų aukštų medžių, kuriuose žvitriai stryksi voverės, galima pastebėti kiškius, o kiek tolėliau paėjus – ir stirnas. Ligoninės teritorija – nemaža, įtraukti ir gyvenamieji pastatai pacientams bei darbuotojams, tad miestelis turi net savo atskirą pavadinimą.

Grafas Filipas buvo gana malonus žmogus ir paliko po mirties savo rūmus miestelio gyventojams. Tad iki šiol ši ligoninė nėra privatizuota.

Mes nedėvime baltų chalatų, na, tik per budėjimus, mes stengiamės nevadinti pacientų pacientais, kreipiamės tiesiog pavarde ir stengiamės kalbėti su pacientais ne apie psichikos sutrikimus ar ligas, bet apie sielos problemas.

Pacientai gyvena kambariuose, o ne palatose, slaugytojai dėvi kasdienius drabužius, dažnai yra prisivėrę auskarų ir prisipaišę tatuiruočių (vis dėlto, Vokietija). Visad gilinamės į socialines problemas, situaciją ir atmosferą namuose, darbe, kitus streso faktorius. Sesutės ir broliukai nuolat tobulina žinias psichiatrijos seminaruose, mokosi vesti grupes, pavyzdžiui, psichoedukacines, apie depresiją, jie nuolat bendrauja su pacientais, ypač kai jie jaučiasi blogai, aiškinasi, pavyzdžiui, kokios problemos iškilo savaitgalį. Na, tik kai jau nepavyksta padėti, kviečia gydytoją.

Kartą per savaitę apsilanko ir psichologiją-psichoterapiją baigęs pastorius, veda grupę, kartu geria kavą, pasiūlo ir asmeninį pokalbį. Slaugytojai kartu kasdien prie vieno stalo geria kavą ir valgo pyragą popietėmis, pacientai kartais taip pripranta prie šio visuomeninio gyvenimo, kad jie sako, kad čia jaučiasi kaip šeimoje, kartais sunku būna ir iškrapštyti juos iš ligoninės (buvo toks vienas atvejis, kvietė policiją). Kasdien skyriuje aidi juokas, darbuotojai stengiasi palaikyti gerą nuotaiką, psichologės moko pozityvaus mąstymo.

O mes, baltų chalatų nenešiotojai, rytais imam kraują. O kai pacientai klausia, kodėl tiek daug kraujo imu, aš ir vėl pajuokauju – parduodam, taip prisiduriam prie atlyginimo. Ir vėl sulaukiu pastebėjimo, kad esu labai jauna gydytoja, ir klausimo, iš kur atvykau.

Gydytojai psichiatrai čia privalo baigti psichoterapijos kursus (dažniausiai elgesio-kognityvinės, bet yra ir gilios Freudo psichologijos šalininkų), kursai paprastai yra apmokami ligoninės. Jauni gydytojai skatinami pradėti taikyti psichoterapiją savo kasdienėje praktikoje, bendruose skyriuose, ambulatoriškai ar psichoterapijos skyriuose. Taip ir mokomės pažinti žmones, vis daugiau laiko skirti pacientams, ramiai išklausyti juos taip lyg tau priklausytų visas pasaulio laikas, pagarbos, kviesti pokalbiui ir artimuosius, kalbėti kartu apie ateities perspektyvas.

Ir pabaigai, na, mylėkime vienas kitą, pastebėkime kai kam nors yra blogai, gal kažkas susirgo depresija, gal kas persitempė darbe, gal kurio galvoje gimė keistos mintys – juk dažnai pacientą pas gydytoją atlydi būtent artimieji. Ir kai kažkam yra sunku, reikia būtent tuo metu tų ypatingų sugebėjimų ir išsilavinimo nereikalaujančio pokalbio, palaikymo, gal būtent tai ir atitolins žmogų nuo beprotiškos idėjos pasitraukti iš gyvenimo.

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

Norite pasidalyti savo patirtimi svetur? Galbūt taip pat gyvenate ir dirbate užsienyje? Rašykite el.paštu pilieciai@delfi.lt arba čia.