Vakar su dviem mažais vaikais įlipau į greitąjį autobusą ir laikydama mažylį ant rankų bandžiau Vilniečio kortele susimokėti už kelionę. Pridedu kortelę prie skaitytuvo, ekrane matau pusvalandžio ir valandos pasirinkimus. Spustelėti reikia neatitraukus nuo skaitytuvo kortelės – t. y. kita ranka.
Tenka ant sėdynės sodinti vyresnėlį ir liepti laikyti mažiuką. Bet gal geriau iš viso nemokėti, negu taip rizikuoti?
Kodėl viešojo transporto architektai renkasi tokius skaitytuvus, kuriais neįmanoma naudotis viena ranka? Būtų kaip atsiskaitant banko kortele – jokių problemų nekiltų.
O dabar - ką daryti senukui, kuris į viešąjį transportą įlipa pasiramsčiuodamas lazdele? Krentant besti į skaitytuvą? Sunkų krepšį tai gali pasidėti ant žemės. Tačiau mažo vaiko tai nepadėsi!
Šiandien su vaikais važiuoju nežymėdama Vilniečio kortelės. Iš vairuotojo perku talonėlį už 3,30 Lt. Kol moku, vyresnėlis bėga ieškoti laisvos vietos. Vairuotojas rėkia: „Žiūrėkit vaiką – matot, kaip greit važiuoju. Jei staigiai stabdysiu išlėks per priekinį langą“.
Kai ant manęs rėkia – prarandu žadą. Ir tik namo grįžusi įsiuntu: tai gal galima taip nelėkti, jei matai, kad mama su vaiku ant rankų ir kitu mažiuku bilietuką perka? Už porą stotelių mokėti 3,30 Lt man brangu.
O žinant, kiek lėšų kainavo elektroninio bilieto sistema, Vilniečio kortelių skaitytuvai, kuriais neįmanoma už kelionę atsiskaityti viena ranka, – absoliutus nesusipratimas. Netgi, sakyčiau, nusikaltimas prieš mokesčių mokėtojus.