„Vilniaus kino šortai“: troškimų miražai

Sako, kad kai labai ko nors trokšti, visata tau padeda tai gauti. Ir nors vienas noras visada išsipildo. Tačiau ką daryti tiems, kurių šaukiami troškimai taip ir lieka kyboti beorėj erdvėj, tarp tavęs paties ir visatos, kuri tarsi kurčia? Manau, kad būtent apie tokius troškimų miražus ir jų savininkus pasakoja septintoji festivalio konkursinė programa.

Dokumentinis kinas yra įdomus ir reikalingas dėl vieno dalyko: jis tampa mūsų visuomenės atspindžiu. Kartais pasitaiko, kad tie veidrodžiai skyla, ir pamatom daugiau vaizdo briaunų nei norėtume. Tai sufleruoja suomių filmas „Tylios žiemos kūdikis“, pasakojantis apie merginą, anksti išėjusią į pensiją. Žodžiai „mergina“ ir „pensija“ nei dera tarpusavyje, nei skamba logiškai, tačiau tiesa tokia – tai įmanomas dalykas. Toji mergina, gyvenanti Suomijos šiaurėje, dėl tikrų ar menamų psichologinių priežasčių atsiriboja nuo visuomenės, beveik išsižada tėvų ir dienas leidžia piešdama ryškiaspalvius piešinius...

Kuo dėti mes šios merginos istorijoje? Kad nematom, negirdim ir išsižadam marginalų – tų, kurie arti visuomeninių požiūrių užribio, tačiau taip pat lygiateisiai šios žemės gyventojai. Dažnai su nepripažinimu, ir nenoru padėti tiems, kurie gyvena mūsų pašonėj, lyg sniego lavinos efektu sukuriam skaudesnes pasekmes... ir visai neįsivaizduodami jų tikrojo masto.

O ar esat bandę pamatuoti skausmą valandomis? Iraniečių režisieriaus Ali Asgari kurtas vaidybinis filmas „Virš dviejų valandų“ matuoja būtent jį. Arba tai, per kiek laiko skausmas gali pakeisti gyvenimus – vaikinui ir merginai, drįsusiems laužyti meilės įstatymus. Juos sulaužius, gali būti pasmerktas netgi mirti – įstaigos, kurių paskirtis gydyti mūsų fizinius kūnus ir saugoti gyvybes, pirmiausia tikrina formalumus ir popierizmą, kurie ir nusprendžia, kiek vertas esi gyventi... Remiantis kažkieno sukurtais bendriniais įstatymais, kurie galų gale yra nepritaikomi realiam gyvenimui.

Kartais taip nutinka, kad troškimų įgyvendinimą pats gali paskubinti kur kas greičiau nei įsikištų visata. Vyras, pabandęs sutikti savo gyvenimo moterį pažinčių svetainėje, išdrįsta pakviesti ją į pasimatymą. Nuėjęs pamato, kad toji moteris – vokiečių kanclerė Angela Merkel!

Įmantri eksperimentinė animacija šmaikščiai pašiepia žymiosios politikės darbą ir padėtį, kuri galų gale nepalieka jokių vilčių vyrui užmegzti artimesnį kontaktą. Darbas yra darbas, ir jį puikiai išmano režisierius Jochen Kuhn, pavadinęs šį aklo pasimatymo žaidimą „Sekmadienis 3“.

Norų ir žaidimų šioje konkursinėje programoje papasakota kur kas daugiau – pradedant šiaurės pašvaistėmis pietų Prancūzijoje, ir baigiant apkūnia poniute kioskelyje. Skirtingi troškimai ir skirtingi būdai juos pasiekti, tačiau visata yra įpareigota juos išpildyti.

Telieka truputį panorėti ir jums, nes norai dar pildysis spalio 19-ąją Ukmergėje ir Panevėžyje.