„Vilniaus kino šortai“: gyvenimas kaip kinas

Gyvenimą su kinu pradedi lyginti tada, kai tarp abiejų ima rastis labai daug panašumų. Iš pradžių lyg ir nepastebimi, tačiau eigoje ryškėjantys ir tampantys gyvai. Būtent tokiais atradimais prasidėjo aštuntoji konkursinė festivalio programa.
© Organizatorių nuotr.

Pirmasis filmas, davęs atspirties tašką panašumo ieškojimams, pavadintas „Keliu“. Apie berniuką, išsiruošusį ieškoti tėvo labai neįprastu būdu – prisikabinus invalido vežimėlį prie sunkvežimio. Lyg ir ne kasdieniškas vaizdas, tačiau būtent tikra istorija įkvėpė ukrainiečių režisierių Max Ksjonda sukurti tokį filmą. Kaip ir jaunasis aktorius, įkūnijęs be tėvo gyvenantį herojų ryžtis avantiūrai, realiame gyvenime – lygiai toks pat našlaitis. Šiuos ir dar kitus faktus apie filmo kūrimo subtilybes papasakojo atvykęs į festivalį filmo prodiuseris Maxym Serdiuk. Tada ir apima jausmas, kad kine vykstančios istorijos lipa lauk iš ekranų, ir virsta tikrais gyvenimais. O gal atvirkščiai.

„Vilniaus kino šortai“: gyvenimas kaip kinas
© Organizatorių nuotr.

Groti arfa atsisėdus ant kojas tuo tarpu bučiuojančio vyro milžino gal būtų ir neblogas gyvenimo scenarijus. Iki kol akiratyje pasirodytų naujas mylimasis ir priverstų širdį groti jau kitas melodijas ir jau kitais instrumentais. Štai taip gyvenimiškus meilės vingius bandė perpiešti dvi jaunos vengrų režisierės Panna Horváth-Molnár ir Virág Zomborácz animaciniame filme „Priklausomybė“. Šmaikščiai ir šiek tiek šaltai, moteriškai žvilgtelėta į tai, kaip atrodo pasiaukojantis vyras ir savo vertę žinanti įnoringa moteris, šokdinanti visus aplink. Taikliai ir vizualiai įdomi istorija šokdina iš pasitenkinimo ir žiūrinčiuosius.

„Aš ne Sofi, aš Ina Litovski!“, - šaukia mergaitė kitame filme, bandanti įrodyti savo tapatybę... motinai.

„Vilniaus kino šortai“: gyvenimas kaip kinas
© Organizatorių nuotr.

Per šešėlius ir fokusavimą tik vieno aktoriaus, nepaliekant matomų detalių aplink, kuriama istorija atrodo šalta, tačiau įtikinamai kalbanti apie dėmesio ir šilumos stoką mergaitės gyvenime. Kaip atkreipti dėmesį žmogaus, kuriam turėtum rūpėti labiausiai? Nenuostabu, kad tokiais momentais imi dvejoti, kas iš tikrųjų esi, ir pradedi prisistatinėti (galbūt) ne tau priklausančiu vardu.

Kaip buvo pasakyta viename filmų, „tai tik pavadinimas, po kuriuo aprašyti įvairūs įvykiai“. Ir tas pavadinimas galėtų būti „Gyvenimas kaip kinas“. Pamatyti vieną jo epizodų dar galėsite spalio 13-ąją Vilniuje.

Įvertink šį straipsnį
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Piliečių naujienos

Kino seansas po atvirumi dangumi virto chaosu: pirkę bilietus žiūrovai neįleisti (33)

Trečiadienio vakare į Valdovų rūmų kiemelyje rodytą filmą norėję patekti kino mėgėjai liko skaudžiai nusivylę. Nepaisant didžiulių eilių, bilietų buvo parduota dvigubai daugiau ir daugelis net nepamatė filmo – jiems tiesiog nebeliko vietų.

Kur slypi mokinių ugdymo prastų rezultatų šaknys – ar tikrai kalti tik mokytojai? (80)

Prieš savaitę vykęs Lietuvos Respublikos Vyriausybės Ministro Pirmininko Sauliaus Skvernelio ir šalies švietimo profesinių sąjungų susitikimas atgaivino diskusijas apie moksleivių ugdymo kokybę.

Rainiukui neliko vietos buvusių šeimininkų namuose ir širdyje – vėl ieško namų (11)

Tokius pagalbos prašymus dėti sunkiausia, nes net nežinai nuo ko pradėti ir kaip rašyti, kad prisibelstum į kažkieno širdį.

Karštąjį savaitgalį laiką leido Bernardinų sode – viešajame tualete sulaukė netikėto prašymo (81)

Karštą šeštadienio popietę išsiruošėme su savo pirmagimiu kūdikiu, kuriam dabar yra 3 mėnesiai, pasivaikščioti po Bernardinų sodą Vilniuje.

Konsultantei trūko kantrybė: anūkai, padėkite seneliams pirkti elektroninėse parduotuvėse (120)

Rašau visų internetinių parduotuvių konsultantų vardu. Blogų klientų pasitaiko visur, bet ryški tendencija privertė išskirti vieną labai konkrečią grupę – pensijinio amžiaus žmones.