„Vilniaus kino šortai“: būti „eskapistu“ ar nebūti?

Žodis „escape“ anglų kalboje apibūdina pabėgimą nuo nemalonios tikrovės. Būtent tokiomis – tikromis ar išgalvotomis – pabėgėlių istorijomis pradedama pirmoji festivalio konkursinė programa, įtraukianti į nei daug, nei mažai – šešis skirtingus likimus ir jų herojus, ieškančius pabėgimo plano.

Giliausia, žiūrovui egzistencinius klausimus keliančia istorija pavadinčiau lenkų režisieriaus Artur Kordas kurtą animaciją „Rondo“. Kad ir kaip keistai tai skambėtų, tačiau būtent šiuolaikinės animacijos galimybės, įkinkytos į įdomią autoriaus viziją, virto stipriu ir įtikinančiu šešių minučių kūriniu, atstojančiu daugiau nei sezonas realybės dokumentikos. Visų pirma – garsu: šaltu, negyvu ir aidinčiu beorėj erdvėj, kurioje panašu bando egzistuoti pagrindinis personažas – žmogus. Pastarasis pilkas, lygiai kaip ir viskas aplink: smėlio klodai ir apleisti, seniai tikrosios žmogaus būties neregėję daugiabučiai pastatai.

Nepaliauja kirbėjusi mintis: ar pilka – tai beviltiškumo spalva? Ar tai spalva, leidžianti pasirinkti – daugiau juoda ar daugiau balta; yra viltis pabėgti, ar jos jau nėra? Nes būtent tokią – neapčiuopiamą – viltį ekranizuoja autorius, veikėją įkalindamas kasdien vis eiti ir eiti ieškoti būties prasmės negyvenamos žemės kanjonuose, kai užmigus ir praslinkus nakčiai vėl viskas prasideda iš naujo...

Taip viskas prasideda iš naujo ir dviems merginoms, dirbančioms prostitutėmis Šveicarijoje. Myriam Rachmuth sukurtas dokumentinis filmas apie pažįstamas merginas, nebijančias pripažinti, kokiu būdu užsidirbančios pragyvenimui. Klausit, koks čia pabėgimas? Pabėgimas nuo viešos smerkiančios nuomonės, o labiausiai – nuo savęs, suvokus, kad galbūt tai vienintelis darbas, kurį jos sugeba dirbti. Filmo pavadinimas „Laisvalaikis“ sufleruoja viltį, kad šių merginų ateitis pasikeis į šviesesnę pusę, kad atviras kalbėjimas apie baugiai tikrą realybę privers jas pasikeisti ir atrasti save vertomis daugiau nei keliasdešimt frankų kainuojančiomis kūno pardavėjomis.

Istorija „Rūkyti kaip turkui“ sako, kad mažos kūniškos problemos ir baimės gali būti tuo pačiu ir juokingos. Nyderlanduose režisieriaus Remy van Heugten sukurta istorija olandiškai net nekvepia – na, nebent tik kalba. Tačiau visa kita – turkų aktoriai, papročiai ir vizualus spindesys nukelia į komišką pasaką apie vargus, užklumpančius ant berniuko virsmo vyru slenksčio. Tikėtai ar ne, tačiau virsmas įvyksta ne taip ir ne ten – berniukas yra priverstas tapti savo ir tėvo gelbėtoju, ir šis poelgis pasako, ar iš tikrųjų didelis tas atstumas tarp berniukiškų išdaigų ir vyriškos atsakomybės.

Paskutinioji pabėgimo istorija privers garsiai kvatotis net ir užkietėjusius komedijų priešininkus. Šmaikšti animacinė istorija „Kunigai“ – apie du italų kunigus, nuolat ieškančius ir vėl pametančius Dievą. Režisierius Astutillo Smeriglia pastarojo arba labai nemėgsta, arba labai myli: pašiepiančių ir įvairiais žemiškos ir dieviškos logikos vingiais lakstančių dialogų dėka ne itin įmantri animacija tampa daugiau nei įdomi, ir net jei nesupranti nei žodžio itališkai, ši kalba atrodo vietoje ir laiku, kai taip norisi juoktis.

Taigi, būti pabėgėliu, ar nebūti? Šį retorinį klausimą uždavė pirmojo filmo, pavadinto „Eskapistai“, herojai. Manau, kad jis taikytinas ir visoms šios programos istorijoms, skirtumas tik tas, kad ne visi atsakymai ir pabėgimo planai taip lengvai randami skirtingų herojų skirtinguose gyvenimuose...

Norintieji rasti atsakymus kaip pabėgti, dar galės tai padaryti spalio 19-ąją Klaipėdoje ir spalio 20-ąją Kaune.