Vieša išpažintis: mano seksualinė orientacija

 (104)
Sveiki visi. Esu jaunas žmogus iš Vilniaus. Šiandien noriu sukaupti savo drąsą ir paskelbti visai Lietuvai apie savo seksualinę orientaciją. Ilgai apie tai tylėjau, ilgai nesiviešinau, kasdienybėje be reikalo neeskalavau šios temos, bet jaučiu, kad nebegaliu daugiau to slėpti. Nes tai liečia ne vien mane – tai liečia ir tuos mūsų europietiškos bei vakarietiškos šalies gyventojus, kurie yra tos pačios orientacijos kaip aš. Tikiu, kad mano toks pasiviešinimas gali padėti mus suprasti.
© DELFI / Šarūnas Mažeika

Pasirinkau atskleisti savo orientaciją raštu. Nors priimta tai daryti nusifilmuojant ir įkeliant vaizdo įrašą į internetą, bet neišdrįsau to padaryti, niekaip nesugebėjau išdrįsti viešai parodyti savęs. Neišdrįsau todėl, kad bijau mūsų visuomenės reakcijos ir galimų pykčio kupinų išpuolių.

Kodėl jaučiuosi nedrąsiai? Nes labai tikėtina, kad tokio viešo prisipažinimo, skelbimosi internete daug kas gali nesuprasti. Pas mus šalyje visą laiką buvo priimta, kad seksualinė orientacija ir visi kiti su seksualumu susiję dalykai yra asmeninė, neviešinama sritis, kurių niekas aplinkiniams nedemonstruoja ir aplinkinių apie tai neklausinėja. Todėl pažįstami, ypač besivadovaujantys tradiciškesniu, nepakankamai novatorišku ir tolerantišku mąstymu, gali pagalvoti ką nors nelabai gero.

Na, bet su seksualine revoliucija (pasiekusia mūsų šalį po 1990 metų) papūtus gaivesniems Vakarų vėjams, bei mūsų šaliai perimant pažangesnę Vakarų kultūrą, reikia stengtis neatsilikti nuo laikmečio ir prabilti apie savo orientaciją viešai. Viešai pasakotis apie savo seksualinę orientaciją - tai šiais laikais labai svarbu, aktualu ir reikalinga. Argi aš klystu? Todėl stengsiuosi būti nuoširdus su jumis. Be to, savo orientacijos pasiviešinimas šiais laikais yra pripažįstamas drąsiu poelgiu. Nors tai ir ne tas pats, kas išgelbėti žmones nuo gaisro, bet ko gero, irgi pakankamai drąsu.

Man nėra lengva kalbėti šia tema, bet aš privalau būti stiprus, ir tęsti toliau. Nes įpusėjus negalima sustoti pusiaukelėje. Turiu prisipažinti jums, kad aš esu heteroseksualios, tradicinės orientacijos atstovas. Aš ne gėjus. Mane traukia moteriška lytis, ir man atrodo, kad vienas iš svarbiausių dalykų gyvenime – sukurti šeimą ir turėti vaikų. Gal kai kurie skaitytojai, ypač tie, kurių orientacija ne tokia kaip mano, gali tam nepritarti. Bet man atrodo, kad jie ir patys turėtų būti gimę iš tokios pačios vyro bei moters sąjungos. Ir kažkodėl turiu tokį įtarimą, kad tikrai neklystu.

Aš gimiau kaip vyriškos lyties vaikas, tai buvo akivaizdu iš karto, ir ligoninės darbuotojams net nekilo kažkokių klausimų, kad gal vaiko biologinė lytis nesutampa (arba ateityje nesutaps) su psichologine. Dokumentuose iš karto užrašė kaip berniuką, būsimą vyrą. Galbūt tam turėjo įtakos tai, kad tada dar buvo gūdus sovietmetis, ir Vakarų kultūros bei tolerancijos vėjai dar nebuvo padvelkę į mūsų šalį?

Ir vėliau, augant, niekas net nepaklausė – o gal tu jautiesi mergaite, gal nori pažaisti su lėlėmis, gal tave aprengti mergaitiškais rūbais, kad geriau suprastum savo tapatybę ir galėtum pasirinkti, kuo tau geriau būti? Augino kaip berniuką, būsimą vyrą, ir niekam: nei man pačiam, nei tėvams, nei mokytojams, nei aplinkiniams niekad nekilo minčių, kad gali būti kitaip.

Užaugau aplinkoje, kuri buvo krikščioniška, tradiciškai mąstanti, daug kas pasakytų – homosovietiška arba postsovietinė. Nors tai gali nuskambėti labai senamadiškai, bet man ir tėvai aiškino, ir mokykloje mokė, kad lytys yra tik dvi – vyrai ir moterys. Priešingų lyčių atstovai susituokia, augina vaikus. Nuo mažens tokia tradiciška aplinka suformavo mano tokį mąstymo modelį ir tokią orientaciją, kokią turiu dabar.

Nuo mažens visi auklėjo būtent taip, tik tokius pavyzdžius mačiau aplink, ir jau tik paauglystėje, apie 2000 metus pradėjome vis dažniau girdėti, kad egzistuoja gėjai, lesbietės, kad jie neturi teisių, kad jų labai daug tarp mūsų. Gal mes ilgai gyvenome tamsoje, nežinioje, ir tik iš Vakarų atėję LGBT judėjimai pradėjo šviesti mus ir parodė, kaip viskas turi būti?

Nuo mažens visą laiką atrodė, kad lytys yra tik dvi, ir niekad net nekilo minčių, kad iš tikrųjų egzistuoja penkios genderinės tapatybės: heteroseksualai, gėjai, lesbietės, biseksualai ir transseksualai. Mums, heteroseksualams, šioje plačioje seksualinių tapatybių skalėje skirta tik viena iš penkių vietų. Štai kaip – mums visuomet atrodė, kad mūsų dauguma, o pasirodo, mes vos ne mažuma, mes tik viena iš penkių tapatybių! Ir kaip mes, heteroseksualūs žmonės, šimtus metų gyvenome ir niekaip to nesupratome? Kodėl niekada to nesimatė, kad mes esame ne dauguma ir net ne pagrindinė orientacija?

Juk ir mano tėvai, ir seneliai, ir proseneliai – visi buvo heteroseksualūs. Ir nors jie (pasirodo) yra tik viena kukli tapatybė šioje modernioje orientacijų skalėje, bet kažkodėl per savo gyvenimus jie niekada to nežinojo ir nesusidūrė su jokiais kitų orientacijų atstovais. Mano seneliai apie gėjų ir lesbiečių egzistavimą sužinojo tik po 1990 metų, kaip Lietuva jau tapo laisva ir vakarietiška. O iki tol aplink save visur ir visuomet matė vien tik heteroseksualios orientacijos atstovus.

Proseneliai, ko gero, taip ir mirė nesužinoję, kad egzistuoja gėjai ir lesbietės, kad jų, pasirodo, yra labai daug ir kad mes, heteroseksualūs žmonės, esame visai ne pagrindinis Dievo bei gamtos sukurtas žmonių giminės pratęsimo būdas, bet tik viena iš orientacijų. Jie taip ir nesužinojo apie seksualinę įvairovę, kad gėjai ir lesbietės gali rengti eitynes miestų centruose, kad gali tuoktis, įsivaikinti. Netgi kad pasakos, kurias jie sekdavo savo vaikams, pasirodo, neatskleidžia seksualinių orientacijų įvairovės, ir kad pažangiausiose šalyse vaikams sekamos pasakos apie du princus, dvi pateles žirafas, leidžiamos vaikiškos knygos apie du tėčius ir dvi mamas. Pagal šiuolaikinius standartus, ko gero, mano proseneliai nugyveno netolerantiškus, tuščius ir beprasmiškus gyvenimus.

Pagal visa tai, ką papasakojau, aš turėčiau šiuolaikinėje visuomenėje jausti kompleksą dėl tokio senamadiškumo, krikščioniško fanatizmo, heteronormatyvizmo, sovietiškumo, tradicionalistinio fundamentalizmo ir homofobijos. Bet esmė yra ta, kad aš tokio komplekso nejaučiu. Gal aš ir turėčiau jį jausti, bet kaip nejaučiu, taip nejaučiu. Sunku yra apie tai kalbėti, bet kreipiuosi į tave, mielas skaitytojau ar skaitytoja: jeigu tu esi heteroseksualios orientacijos, tu turėtumei mane labai gerai suprasti. Na, kaip nejaučiu aš to komplekso dėl savo senamadiškumo, taip nejaučiu, ir nieko negaliu sau padaryti. Taip pat niekaip negaliu pajausti noro keistis ir atsiverti seksualinei įvairovei - tiesiog niekaip negaliu. Ar tau taip pat yra pažįstami šie jausmai?

Dar daugiau – šiais laikais aš kaip heteroseksualios orientacijos atstovas imu jaustis netoleruojamas bei diskriminuojamas. Juk niekam ne paslaptis, kad heteroseksualūs žmonės dažniausiai sukuria šeimas ir augina vaikus, daugumai jų tai yra tikrai labai reikšmingas (jeigu ne reikšmingiausias) dalykas gyvenime. Taigi, mane (ir ko gero, ne mane vieną) labai netoleruojamu pasijusti privertė 2009 metais Lietuvoje vykęs „Gender Loops“ skandalas - daugeliui girdėta istorija apie tai, kad vaikams darželiuose pagal vakarietišką ugdymo programą buvo sektos pasakos apie du princus, kaip jie įsimylėjo vienas kitą.

Taip pat mus labai neramina iš Vakarų pasiekianti informacija, kad nemažai Vakarų šalių tokias heteroseksualių šeimų vaikų ugdymo programas savo ugdymo įstaigose taiko gana plačiai. Nežinia dar, ar „Gender Loops“ buvo pirmas ir paskutinis bandymas tokius dalykus įdiegti į Lietuvos darželius ir mokyklas. Kas gali garantuoti, kad tokių bandymų nebus daugiau?

Ir kaip visa tai suprasti? Juk mes, heteroseksualūs žmonės, manau, esame tolerantiški – nesikišame į seksualinių mažumų gyvenimą, neaiškiname jiems, ką jie turi daryti namuose ir kaip gyventi. Tuo tarpu šiuo atveju iš seksualines mažumas ginančių organizacijų pusės, mano galva, pastebėjome didelę netoleranciją mums, mūsų gyvenimo būdui ir mūsų tradicijoms – seksualines mažumas palaikančios organizacijos bandė auklėti mūsų vaikus. Juk vaikai tai mūsų – o jiems norėta mūsų neatsiklausus skleisti šią informaciją. Juk mums turi būti leista pasirinkti, kaip mes norime auklėti savo pačių vaikus. Tai kaip šiuo atveju su tolerancija heteroseksualiems tėvams ir jų vaikams?

Labai netoleruojamais mus priverčia pasijausti ir tokie dalykai, kaip nemažoje dalyje Vakarų šalių priimtas dokumentacijos modelis vietoj žodžių „tėvas, motina“ vartoti „gimdytojas I, gimdytojas II“. O juk tai, kas Vakaruose, anksčiau ar vėliau ateina pas mus, nes Vakarai mums yra neabejotinas idealas ir etalonas. Jau ir Lietuvoje, Vilniuje, šį pavasarį turėjome atvejį, kai dokumentų grafos „tėvas, motina“ buvo pakeistos į „tėvas I, tėvas II“. Tai kaip dabar mums, heteroseksualiems žmonėms, reikia jaustis?

Mes turime taikytis prie seksualinių mažumų ir naudotis mums nepriimtina ir mūsų lytinės tapatybės neatitinkančia dokumentacija? Juk tradicinėje poroje negali abu būti nei „gimdytojai“ (nes gimdo tik viena), nei „tėvai“ (nes tėvas tik vienas). Mes, kaip priimta nuo amžių amžinųjų, esame tėvas ir motina. Tai kodėl mes turime būti diskriminuojami, o mūsų teisėti norai ir poreikiai – netoleruojami? Vis dažniau atrodo, kad visuomenė darosi heterofobiška mūsų atžvilgiu.

Nuolatinis gąsdinimas baudomis už ne taip internete ar kitokioje viešoje vietoje išsakytą nuomonę - tai gal irgi tolerancija palaikantiems tradicines vertybes? Mūsų šalyje bei visoje ES, kurioje nuolat akcentuojama žodžio laisvė, baisu kažką ir rašyti internete apie seksualines mažumas - kad tik neužsitrauktum nemalonės ir negautum baudos bei neliktum be kompiuterio. Manau, dažnai žmonės yra nubaudžiami ne už skatinimą susidoroti, o už paprasčiausiai savo išsakytą nuomonę apie seksualines mažumas ar homoseksualumo kaip reiškinio prigimtį ar net paprastą nepiktybišką pajuokavimą (kai tuo tarpu niekas nieko nesako už pajuokavimus apie valdžios atstovus, pensininkus, rusus, lenkus, studentus, krikščionis bei kitas visuomenės grupes). Tai kodėl taip nenorima toleruoti kitokių nuomonių, net jeigu ir nėra skatinama susidoroti?

Pavyzdžiui, Švedijoje plačiai pagarsėjo atvejis, kai kunigas Ake Green buvo patrauktas baudžiamojon atsakomybėn už tai, kad per pamokslą paminėjo, kad homoseksualumas yra laikomas nuodėme. Jis neskatino susidoroti - tiesiog pasakė, ką apie homoseksualumą mano krikščionybė, o taip pat, kaip žodžio laisvę palaikančios Vakarų šalies gyventojas, išreiškė savo nuomonę. Tai ką - dabar mums, krikščionims, atsisakyti savo tūkstantmetės religijos, perrašyti Šventąjį Raštą, išbraukti Sodomos ir Gomoros istoriją, išplėšti tuos maldaknygių ir katekizmų puslapius, kur homoseksualizmą paminėtas keturių Dievo keršto besišaukiančių nuodėmių sąraše (pagal tą sąrašą - antras punktas, iš karto po žmogžudystės)? Tai jau yra netolerancija ne tik heteroseksualams, bet dar vienai labai didelei visuomenės grupei - krikščionims. O krikščionys tai ką, neverti tolerancijos?

Ir homoseksualios eitynės, nors ir pasivadinusios „už lygybę ir toleranciją“, priverčia daug ką iš heteroseksualios orientacijos žmonių pasijausti netoleruojamais. Juk visuomenės dauguma, vis dar senoviškai heteroseksuali ir palaikanti tardicines vertybes, labai stipriai priešinosi tokio pobūdžio renginiui, ir dar centrinėje Vilniaus gatvėje.

Jeigu jau tolerancija, tai daugumos nuomonę reikėtų toleruoti ir į ją atsižvelgti - bet to nepastebėjome. Prancūzijoje po gėjų ir lesbiečių santuokų įteisinimo gegužės mėnesį žmonės masiškai išėjo į gatves, vyko mitingai, protestai. Nepaisant tokio visuomenės pasipriešinimo, šioje labai tolerantiškoje šalyje į protestuojančių reikalavimus atsižvelgta nebuvo. Tai kur gi ta tolerancija, kai jos labiausiai reikia?

Taigi, džiaugiuosi atlikęs tai, ką dabar padariau – drąsiai, atvirai paskelbęs Lietuvai savo seksualinę orientaciją. Tikiuosi, šis heteroseksualus „coming out“ (liet. prisipažinimas apie savo orientaciją) gavosi pavykęs ir žmonės susimąstys apie mūsų visuomenę, heterofobiją bei tas problemas, su kuriomis mūsų orientacijos žmonės susiduria kasdienybėje ir šiuolaikinėje vis labiau heterofobiška tampančioje visuomenėje. Buvo nelengva apie tai kalbėti, viešai išreikšti savo vidinius išgyvenimus, bet prisipažinsiu, kad tikrai didžiuojuosi savo tokiu, pagal šiuolaikinius standartus - drąsiu poelgiu.

Ačiū, kad skaitėte mano šį nuoširdų ir atvirą lytinės orientacijos paviešinimą. Noriu pasakyti kitiems heteroseksualiems žmonėms – mes tikrai galime būti vieningi, labiau būti kitų suprasti, girdimi visuomenėje ir labiau toleruojami - reikia tik netylėti. O seksualinėms mažumoms palinkėčiau daugiau tolerancijos mūsų atžvilgiu bei mūsų gyvenimo būdo, mūsų vertybių, tradicijų bei gyvenimo prioritetų supratimo. Juk kaip ten bebūtų, bet ir jūs gimėte tokiu pačiu būdu - iš priešingų lyčių atstovų sąjungos, o ne dviejų vyrų ar dviejų moterų.

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

Įvertink šį straipsnį
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Piliečių naujienos

Žemųjų Šančių garažui parašė odę – susilaukė didžiulio internautų dėmesio (32)

Ar kada nors planavote pirkti metalinį garažą? Jei jums ir atrodo, kad tikrai ne, palaukite ir į šį klausimą sau atsakykite perskaitę klaipėdiečio Juozo, dabar gyvenančio Kaune, odę garažui, kuria jis pasidalino skelbime, norėdamas parduoti saviškį.

Paupių rajono bendruomenė kartu švarino apylinkes (4)

Prie jubiliejinės dešimtosios akcijos „Darom 2017“, kuri vyko balandžio 22 d. visoje Lietuvoje, prisijungė ir Klaipėdos miesto Paupių rajono bendruomenė.

Ketvirtokės mamai trūko kantrybė: kaip dukrai paaiškinti tokį uždavinį? (738)

„Negaliu nepasidalinti savo dukros, 4 klasės mokinės, matematikos testo uždaviniu“, – savo laiške rašė DELFI skaitytoja, nustebusi, kokią užduotį teko išspręsti jos atžalai. Leidinio nepatikslinusi moteris stebėjosi, ar tokius uždavinius reikia spręsti ir kitų valstybių mokiniams.

Balsių progimnazijos pedagogai tvarkė upių ir ežerų pakrantes (3)

Balandžio 22 d. Vilniaus Balsių progimnazijos mokytojai ir administracija, kartu su kitomis vienuolika komandų Ignalinos apylinkėse, dalyvavo akcijoje ,,Darom“, kurios metu buvo renkamos šiukšlės Aukštaitijos nacionalinio parko upių ir ežerų pakrantėse.

Dirbu turizmo srityje – šiurpstu nuo lietuvių kliento elgesio (416)

Lietuvoje palengva įsibėgėja eilinis turizmo sezonas. Agentūrų tinklalapiuose mirga marga patrauklūs pasiūlymai bei paskutinių minučių variantai. Smagu, kad lietuvaičiai aktyviai keliauja, tačiau būtų dar smagiau, jei šis straipsnelis padėtų pažvelgti į save iš šalies ir padaryti tinkamas išvadas.