Ta moteris rusiškai garsiai manęs paklausė, ar nekalbu lietuviškai (tai buvo šokas man, juk Lietuvoje esame). Aš jai lietuviškai atsakiau, kad kalbu. Ji man rusiškai (vėl) paaiškino, kad nesupranta, ko tas vaikas čia viduryje kiemo stovi ir kūkčioja.
Tuomet prasidėjo mano pokalbis su vaiku. Jis buvo svečias Vilniuje pas savo močiutę, sakė, kad gyvena labai toli nuo čia. Jis žaisdamas pametė močiutę, namai užrakinti, ir jis niekur jos neranda. Istorija baigėsi laimingai, nes močiutė irgi jo ieškojo, vienas kitą rado, kai jau buvom beeiną ieškoti močiutės, vaikas nusiramino.
Kiek vaikui būtų tekę raudot, kai savoje šalyje pasimetęs, negali susikalbėti? Ta moteris (močiutė) nepabandė lietuviškai paklausti, kas jam nutiko.
Svetimame mieste, svetima kalba toje pačioj šalyje?... Aš tikrai sutinku daug kalbančių rusakalbių žmonių aplink, tačiau nesuprantu, kodėl kai kurie jų net nemėgina kalbėti lietuviškai, juk niekas iš jų nesijuoktų, jei neteisingai kažką pasakytų. Svarbiausia yra noras ir pastangos...
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Turite panašios patirties? Esate atsidūrę situacijoje, kai kalbėdami lietuviškai patyrėte priekaištų, kad nemokate kalbos, kuria bendrauja kitas? O gal konfliktas kilo Jums prakalbus rusiškai, lenkiškai ar kita kalba? Papasakokite, ar kada nors esate patyrę bėdų dėl nesutarimų su kitataučiais kaimynais? Gal tai – tik teigiama patirtis? Laukiame Jūsų minčių el.paštu pilieciai@delfi.lt.
Savo mintimis taip pat galite pasidalinti žemiau:
