Vasarą – darbas Amerikos vaikų stovykloje: lietuvaičio patirtis

 (34)
Noriu pasidalinti savo darbo vasaros stovykloje Amerikoje patirtimi. Tai tapo ne tik naudingu įrašu patirties skiltyje mano darbo aprašyme, bet ir tramplinu asmeniniame gyvenime.
Autoriaus nuotr.

Apie viską nuo pradžių. Studijuoju Stirlingo universitete Škotijoje, kuris skatina įgyti kuo daugiau darbo patirties studijų metais. Vienas iš dėstytojų užsiminė apie savo darbo patirtį stovykloje, o po poros dienų gavau elektroninį laišką iš „3 Adventures“ agentūros, siūlančios pabandyti savo jėgas dirbti Amerikoje vasaros atostogų metu. Tuomet mano galvoje buvo tik viena mintis „Amerika! Amerika! Amerika!“.

Apie ją tiek daug girdėjau, o dabar atsirado galimybė ne tik ją pamatyti savo akimis, bet ir užmegzti ryšius su vietiniais žmonėmis, pažinti jų kultūrą ir per vasarą užsidirbti pinigų.

Užpildžiau anketą ir po interviu su kompanijos darbuotoja sužinojau, kad manimi domisi „Indian Head“ stovykla. Tuo metu man tas pavadinimas nieko nesakė. Internete patikrinus jų svetainę ir pamačius, kad kaina vienam vaikui stovykloje septynioms savaitėms siekia apie 11 000 dolerių, negalėjau tuo patikėti. Iš dalies tai nustebino, kita vertus, pasidarė dar įdomiau, kuo ta vieta tokia ypatinga. O po kelių dienų daviau interviu telefonu dėl darbo stovykloje su Marku, stovyklos direktoriaus asistentu.

Tai buvo turbūt lengviausias interviu dėl darbo, kurį esu turėjęs. Jis truko apie 45 minutes ir jo metu Markas ne tik klausinėjo apie mano patirtį dirbant su vaikais, bet ir pasidalino pavyzdžiais iš stovyklos kasdienybės, tad galėjau susidaryti bendrą vaizdą, kaip veikia stovykla. Man buvo pasiūlyta mokyti vaikus krepšinio, 5 pamokas per dieną po 45 minutes ir likusį dienos laiką praleisti su man paskirta vaikų grupe. Vienas iš netikėtų dalykų buvo tas, kad su paskirta vaikų grupe dalinsimės tuo pačiu nameliu ir vakarais reikės dalyvauti įvairiuose renginiuose, kuriuose kartais reikės dainuoti arba šokti. Niekada nemėgau dainuoti arba šokti (pasirodo, iki stovyklos). Dėl to buvo truputį neramu, bet noras pamatyti Ameriką buvo didesnis, ir priėmiau jų pasiūlymą dirbti.

Su agentūros pagalba susitvarkiau vizą ir 2013 metų birželio 13 d. pirmąkart nusileidau Niujorke. Visa aplinka buvo tokia, kaip filmuose – visur geltoni taksi, šviesos Times aikštėje, gatvės pilnos žmonių net ir trečią valandą ryto. Po kelių valandų buvau prie „HI NY“ hostelio, prie kurio mūsų jau laukė stovyklos darbuotojai. Iš pradžių buvo labai nedrąsu, nes nieko nepažinojau. Tačiau, autobuse susipažinau su Jamesu iš Anglijos, kuris visą dieną turėjo prižiūrėti jam paskirtą vaikų grupę (angl. cabin specialist). Jis norėjo įgyti daugiau patirties, nes planavo dirbti mokytoju, tad jam tai – tobula vieta. Kelionė autobusu neprailgo, nors ir truko tris valandas.

Vidury miško pasirodė užrašas „Indian Head Camp. Welcome Home“. Supratau, kad atvykome į vietą, kur praleisiu kitus du mėnesius, ir vos išlipus iš autobuso vienas iš darbuotojų Joey, su kuriuo bendravome feisbuke prieš man atvykstant, visiems pasakė „Welcome home“ (liet. Sveiki atvykę namo). Man tai skambėjo labai keistai, nes mano namai buvo kitame žemyne, o stovykla atrodė kaip nauja ir nepažįstama vieta kažkur Amerikoje.

Tačiau mano požiūris pamažu keitėsi. Pirmą savaitę vyko apmokymai. Atmosfera stovykloje buvo labai draugiška, buvo skatinamas bendravimas su naujais žmonėmis. Tad neįtikėtinai greitai susipažinau su savo vasaros draugais, kurie atvyko iš Amerikos, Didžiosios Britanijos, Australijos, Meksikos, Naujosios Zelandijos. Bene smagiausia būdavo apmokymų pabaiga vakare, kai būdavo paleidžiamas vienas iš tos vasaros hitų ir apie 300 stovyklos darbuotojų kartu šokdavo, kas kaip moka. Tuo metu mane stebino mintis, kaip galima būti tokiu atsipalaidavusiu ir linksmintis be alkoholio. Tokia atmosfera padeda būti savimi ir suteikia daug pasitikėjimo savimi.

Nejučia praėjo apmokymų savaitė ir visi stovyklos darbuotojai, susirinkę ant pievos (kur po to kiekvieną rytą būdavome su vaikais) laukėme maždaug 15 autobusų, įvažiuojančių į stovyklą. Vienas po kito iš autobusų lipo vaikai, kurių nepažinojau, ir jie lėkė kaip išprotėję vieni į kitų arba prižiūrėtojų, pažįstamų iš ankstesnių vasarų, glėbius.

Keistas jausmas, kai tiesiog lieki stovėti ir bandai spėlioti, kurie vaikai bus tau paskirtoje grupėje ir kaip su jais pavyks sutarti. Su keletu vaikų susitikau ir palydėjau juos į 12-tą namelį, kuriame turėjome praleisti visą vasarą kartu. Visi vaikai uždavinėjo panašius klausimus – „Koks tavo vardas? Iš kur esi? Kur tai yra? Tavo įdomus akcentas.“ – ir nubėgę prie kito darbuotojo turėtų panašų 30 sekundžių trukmės pokalbį.

Kitą dieną prasidėjo mano darbas krepšinio aikštelėje. Jų stovykloje yra trys. Pirmoji pamoka mane sugrąžino į realybę – ne visoms 14-metėms mergaitėms įdomus krepšinis. Jos atėjo kiek vėluodamos ir tuomet visiškai nebuvo susidomėjusios mano paruoštais žaidimais. Iš karto kilo minčių „Kur aš patekau?“. Tačiau tai mane vertė prisitaikyti.

Kitoje treniruotėje su panašaus amžiaus mergaitėmis bandžiau įkomponuoti jų mėgstamiausius šokių judesius į krepšinio mokymus. Tai pasiteisino ir pamažu stengiausi keisti savo požiūrį į vaikus, nes tapo aišku, kad jie čia atvyko ne tapti lebronais jamesais, o tiesiog linksmai praleisti vasarą.

Kuo toliau, tuo treniruotės vykdavo sėkmingiau. Vis dėlto, darbas šešias dienas per savaitę vargindavo. Tad vienintelė pilna laisva diena būdavo labai reikalinga. Stovykla suteikdavo nemokamą transportą laisvadieniams, tad važiuodavome į Skrantoną, artimiausią didesnį miestą, „Woodberry Common‘s“ prekybos miestelį, plaukėme baidarėmis. Tai buvo puiki proga geriau pažinti bendradarbius ir praleisti dieną, negalvojant apie nieką kitą, tik pramogas.

Turbūt smagiausia visos stovyklos dalis – proga būti „super žvaigžde“ stovyklautojams. Vaikai sukūrė skanduotę su mano vardu ir ją dainuodavo kiekvieną rytą po pusryčių, kai visa stovykla susirinkdavo vėliavos pakėlimui. O kiekvienąkart praeidami pro aikštelę, kurioje dirbdavau, prašydavo įdėti į krepšį ir pradėdavo klausinėti, ar aš žaidžiu NBA. Tad pavyko juos įtikinti, kad atsisakiau San Antonio „Spurs“ kontrakto dėl to,kad galėčiau dirbti stovykloje.

Turbūt smagiausias prisiminimas liko iš paskutinę savaitę stovykloje vyksiančių Olimpinių Žaidynių, kai visa stovykla pasiskirstė į dvi komandas – mėlyną ir baltą, ir keturias dienas varžėsi įvairiose sporto rungtynėse.

Olimpinių žaidynių metu vyksta kelių sporto šakų rungtynės darbuotojams, tarp jų – vaikų labiausiai laukiamos krepšinio rungtynės. Jas stebėjo apie pusę stovyklautojų (~300), tad atmosfera buvo nereali (...).

Nejučiomis prabėgo 8 savaitės stovykloje ir atėjo laikas pasakyti „iki kitos vasaros“. Tiesa sakant, laukiau, kai pasibaigs stovykla ir vėl galėsiu turėti savo privatų gyvenimą. Taip pat jau buvau suplanavęs kelionę, kurios metu buvau prie Champlaino ežero Vermonte, krepšinio šlovės muziejuje Springfielde, Bostone, Filadalfijoje, Vašingtone ir kelionę pabaigiau Niujorke.

Kai grįžau namo, jaučiau, kad ir kiek daug energijos kainavo darbas stovykloje, noriu grįžti. O dabar, po dar dviejų vasarų praleistų stovykloje jaučiu, kad dešimt mėnesių gyvenu dėl dviejų vasaros mėnesių, kad galėčiau susitikti su vaikais, kuriuos dabar galiu vadinti savo draugais. Labai tikiuosi, kad šią vasarą pavyks gauti „Tribe West“ pareigas, kurios turbūt yra svajonių darbas – 30 dienų keliauti su vaikais Vakarų Amerikoje.

Už visą šią patirtį norėčiau padėkoti „Indian Head“ stovyklai, kuri man suteikė neįkainojamos patirties, Stirlingo universitetui ir „3Adventures“ kompanijai, kurie manimi pasitikėjo ir padėjo sunkiausiais momentais.

P.S.: įdomus faktas – stovyklos savininkas universitete žaide komandoje su Mindaugu Timinsku;

P.P.S.: 2014 metu vasarą apie „Indian Head“ stovykla buvo pastatytas dokumentinis kino filmas „Camp“, režisuotas Dan Zelikman.

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

Norite pasidalinti savo patirtimi? Papasakoti apie savo kelionę? Jūsų istorijų laukiame el.paštu pilieciai@delfi.lt su prierašu „Mokykla“. Taip pat rašinius galite siųsti naudodamiesi žemiau esančia nuoroda:

Įvertink šį straipsnį
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Piliečių naujienos

Glaustytis mėgstantis katinas ieško namų arba globos (1)

Mielas, jaukus, pūkuotas, minkštas, gražus, švelnus, meilus iki begalybės katinas ieško namų arba globos. Kaip jis atsidūrė gatvėje – nežinome, bet kad lauke gyvenantis katinėlis būtų toks jaukus, sunku patikėti.

Pirkėjas papasakojo, kaip viskas vyko sekmadienį Mindaugo „Maximoje“ (13)

DELFI skaitytojas tapo parduotuvėje „Maxima“ Mindaugo gatvėje sekmadienio vakarą įvykusio incidento liudininku. Jį nustebino parduotuvės darbuotojų reakcija.

Tikėjosi ramiai pasmaližiauti kavinėje – supykdė radinys leduose (168)

Rugpjūčio 17 d. su draugu ir vaikais lankėmės Vilniaus Bernardinų sode. Ten mažieji žaidė ant, atrodo, jau saugių žaidimų įrenginių, pasisupo ir karusele prie kavinės „Sugarmour“ Vasaros Rezidencijos.

Mergaičių elgesys pradžiugino Ukmergės policiją: esame sužavėti jų poelgiu (54)

Norime papasakoti apie gražų dviejų mergaičių poelgį. Vakar maždaug 10 metų mergaitės į Policijos komisariatą atnešė vyrišką piniginę, tikėdamosios, kad pareigūnai padės nustatyti savininką.

Įspėja dviratininkus: šioje Kauno vietoje būkite akylesni (79)

Norėjau pranešti apie įvykį, kuris nutiko rugpjūčio 15 d. dienos metu tarp 14.00 iki 16.50 val. Buvau nuvažiavęs su dviračiu prie Kauno bazių Pramonės p. 1.