Taigi. Ar galima sutaupyti valstybės tarnybos sektoriuje? Prieš atsakant į klausimą, reiktų trumpai apžvelgti, ką veikia valstybės tarnyba. Veiklos sfera pakankamai plati: nuo įstatymų leidybos iki jų vykdymo priežiūros. Taip pat – visa eilė ataskaitų, atsiskaitymų, formų, sąvadų, išvadų ir t.t.

Kas sudaro pagrindines išlaidas? Atlygis darbuotojams (kuris, teisybės dėlei, per laikotarpį nuo 2008 metų nekito arba sumažėjo), teisinės paslaugos (privačių kompanijų, atskirų teisininkų...) nuo teisėkūros iki atstovavimo teismuose iki bylinėjimosi su darbuotojais, ir viešinimas (kuris, deja, dažniausiai apima tik įstaigos (geriausiu atveju) arba vadovo „pijarinimą“). Be abejo pirkimai, statybos (apie VIP jau prakalbome) ir t.t.

Kaip eilinis valstybės tarnautojas galbūt galėčiau kritikuoti kitas išlaidas, bet kad būtų objektyvu ir tikrai nuoširdžiai patarčiau seimūnams, kalbėsiu apie pirmąją dalį. Valstybės tarnautojo atlyginimą. Tiksliau, darbą ir atlygį.

Visiškai neseniai pasirodė vyriausybės parėdymas 5 proc. sumažinti valstybės tarnautojų skaičių. Ar realiai tai galima padaryti? Be abejo taip! Bet ne 5 proc. O bent jau 30 proc. Bet ne taip, kaip daroma per visą nepriklausomybės laikotarpį (dabar populiaru sakyti, ar tik ne dėl to tokia emigracija?). Deja, reikia pastebėti, kai per paskutinius 2-3 metus augant atlyginimams privačiame versle, atlyginimai nejuda valstybiniam sektoriuje, juda pats sektorius. Galim pamatyti, kokiais mastais žmonės išeina iš valstybės tarnybos. Taigi, kaip sumažinti valstybės tarnybos išlaidas darbuotojų sąskaita?

Yra toks posakis – valdininkas padarys viską, kad nedarytų nieko. Iš dalies tai tiesa. Ypač prieš rinkimus. Perdėtas aktyvumas dėl galimos, kad ir mažiausios klaidos,vilioja dirbti kuo mažiau. Tada ir klaidų pasitaikys mažiau. Čia folkloras. Jei rimtai – eiliniai rutininiai darbai paprastai nepriklauso nei nuo vėjo krypties, nei nuo rinkimų. Tiesiog rutina. O prieš rinkimus – pernelyg pasverta, pasvarstyta su „viza“ spręsti po „rinkimų“. Tai irgi tiesa.

Kitas dalykas – tai jau klausimas patiems politikams: priskirti darbai (arba funkcijos). Kiek mes bejotume ant to eilinio valdininko, kasdien bendraujančio su piliečiais, darbus (ir procedūras kaip juos atlikti) susigalvoja ne pats valdininkas. Jis ant savo sprando turi dar didesnį valdininką, o anas ant savo galvos – dar didesnį. Tas didesnis turi paprastai dar ministrą, o anas irgi kažką turi.

Vienas pavyzdys apie vieno valdininko vieną darbą (inspektoriaus, kuris anot jaunesniojo skaičiuoja muses valgykloje ).

Taigi, inspektorius gauna užduotį tikrinti muses (atsiprašau kavinę). Išvyksta. Patikrinimas trunka nuo dviejų valandų iki pusdienio (priklauso nuo musių skaičiaus, kavinės dydžio, žmonių skaičiaus, pažeidimų, verslininko klausimų). Viską, ką pamato, detaliai sukloja ant popieriaus. Be popieriaus – niekur. Sugrįžęs duomenis suveda į informacinę sistemą (maždaug pusvalandis). Po to patį aktą kopijuoja, suveda į (jau kitą) duomenų bazę (dar pusvalandis). Mėnesio pabaigoje rašo ataskaitą (sakykim, šiuo atveju pažeidimų nebuvo – dar pusvalandis). Nepaisant to, buvo ar nebuvo pažeidimų, vis tiek rašoma atskaita (ataskaita apie tai, kad nėra ataskaitos). Dar nejuokinga? Po to dar rašoma dar viena ataskaita, kuri apima šią ataskaitą ir kitas ataskaitas (sako, kad ūkio ministerijai reikia).

Po to, be abejo, dar metinė ataskaita. Ir tai – dar ne viskas. Būna, kokiam sveikatos komitete kyla kam klausimas, o kiek musių buvo bendru svoriu (šaržuoju, bet klausimų, kuriuos visoj respublikoj turime surinkti iki „prieš valandą“, būna pačių kvailiausių) per paskutinius trejus metus. Vėl verčiam paskutinius trejų metų popierius, nes nei ponas, nei pono ponas tais nusiųstais popieriais nesinaudoja, arba ne taip paklausė. Taigi, toks musių skaičiavimas.

Kaip turėtų veikti mechanizmas? Su kompiuteriu einame į patikrinimą, užpildome klausimyną, suvedame į duomenų bazę ir „adjos amigos“. Viskas. Prie to klausimo nebegrįžtam. Yra duomenys, po to – tik darbas, kurį gali atlikti kompiuteris. O jei ponui kyla klausimai, kiek svėrė musės, kokios spalvos jos sparnai, kokios akys, turėtų nusimatyti iš anksto.

Koks pasiūlymas? Ne darbuotojus mažinti, ne užmokesčio fondą karpyti. Į sistemą siūlau žiūrėti sistemiškai. Tiesa, tokių norų (bent jau ketinimų) turi bene kiekviena atėjusi vyriausybė. Bet visi geri norai baigiasi tuo, kuo ir prasidėjo. Gauna komandą sumažinti. Ta komanda nusirita iki eilinio valdininko. Visi susigūžta ir laukia. Kam klius. Kliūna kaip paprastai. Kas dirba, kas kelia klausimus, kas rodo iniciatyvą ar kuo nepatenkintas. Kol į sistemą nebus pažiūrėta sistemiškai, tol vyks tik taupymo imitacija. Kadencijos eigoje vis tiek vienaip ar kitaip vėl atsiras nauji etatai, vėl ieškomi asignavimai ir vėl pučiamės.

Mūsų valstybėj valstybės tarnyba vykdo begalę funkcijų, kurių niekam, išskyrus pačių funkcionierių, nereikia. Kita dalis funkcijų – tos, kurias per kelis mėnesius būtų galima atiduoti privačiam verslui. Taigi, receptas. Nemokamai. Reikia peržiūrėti funkcijas (to neturi daryti pats tų funkcijų vykdytojas).

Terminas – vieneri metai po rinkimų. Visų nereikalingų reikia atsisakyti, būtinas – valstybei nebūdingas – perduoti verslui (išloštų ir verslas – naujos darbo vietos, ir paslaugos gavėjas greitesnė paslauga, be abejo ir darbuotojas – dirbdamas privačiai, galėtų laisviau derintis ir legaliai užsiimti ir kita veikla, kur gautų papildomas pajamas). Terminas – dar metai laiko. Likę du kadencijos metai būtų geras laikas parodyti tautai, kad nei viešas sektorius nestrigo, nei vartotojas nenukentėjo, o ir biudžetas sutaupytas. Ir be abejo – visos kitos milžiniškos išlaidos. Idėjiškai būtų svarbu paminėti Prezidentę. Šiuo atveju – viešinimo – visiškai rimtai ir pagrįstai. Jokių pinigų vien už kažkokių žinučių, žinių ar pseudo gerų darbų paviešinimą apmokėjimo.

Ir pabaigai. Nekaltinkit įrankio, kuris dirba jūsų ar jūsų pirmtakų (eiliniam žmogui kairys ar dešinys vis vien – visi valdžia) suplanuotus, susvajotus ar susapnuotus darbus. Duokit rėmus, ką daryti ir ko nedaryti. Funkcijas, kurių nebevykdom, perduodam verslui, dalis žmonių ten nueis. Paleidžiam žmones nekankindami ir nežemindami, likusiems už darbą apmokam pagal įdėtą triūsą. Sunku? O kas sakė, kad bus lengva?

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

Klausiame jūsų – ar esate dirbę valstybinėje įstaigoje? Pasidalykite įspūdžiais – ar buvo sudėtinga, galbūt patirtis visiškai priešinga, nei parašė skaitytoja? Jūsų minčių laukiame el.paštu pilieciai@delfi.lt su prierašu „Darbas“.