Valdžios institucijos neužtikrina saugaus gyvenimo - piliečiai nieko nedaro, nusikaltėliai laimi

 (14)
Žiniasklaida sulaukė naujo peno - skaudi merginos žmogžudystė sukrėtė ne tik artimuosius, bet ir davė progos pakalbėti apie mūsų teisėtvarkos situaciją. Šia tema jau pasisakė ne tik aukščiausi šalies pareigūnai, bet ir DELFI Pilietis skaitytojai. Norėčiau pagvildenti kitą šios žiaurios tragedijos aspektą - mūsų, visų Lietuvos gyventojų, pilietiškumą.
© DELFI (R.Achmedovo nuotr.)

Kas benutiktų, pirmasis žvilgsnis krypsta į valstybines institucijas: ką darė policija, mokykla ir t.t. Antikos išminčiai mokė, kad pasaulį taisyti reikia pradėti nuo savęs: ką darau aš, šiuo atveju - Lietuvos pilietis, kad mūsų krašte būtų ramiau, saugiau ir geriau gyventi. Ar reaguoju į negeroves, kurias matau aplink? Jei pats negaliu (o juk dažnai ir neverta kištis, nes gali tik padidinti blogio pasaulį), ar pranešu tam tikroms instancijoms ir esu pasiryžęs su jomis bendradarbiauti?

Manau, daugelis atsakytų neigiamai ir dar pridėtų seriją pasakojimų, kaip blogai baigėsi, jei bandė tai padaryti. Pavyzdžiui, girdėjau merginos pasakojimą, kaip su draugais išėję iš kavinės ir pamatę gulintį nejudantį kūną pranešė pagalbos telefonu, o po to ši mergina, identifikuota pagal telefoną, kuriuo skambino, buvo tampoma policijos vos ne kaip nusikaltimo vykdytoja ar bent liudininkė... Ar po to ji kada nors ryšis pranešti apie kokį nors vykdomą smurtą?

Kyla klausimas, kodėl už saugų ir ramų žmonių gyvenimą atsakingi pareigūnai ne tik nebūna dėkingi už gautą informaciją apie tvarkos pažeidėjus, bet ir reiškia nepasitenkinimą, nes yra priversti pajudėti. Prieš kelerius metus buvome apvogti. Vyrui, nuėjusiam į policijos komisariatą, buvo pasiūlyta pareiškimo nerašyti, nes vis tiek niekas nusikaltėlių neras, kadangi nėra darbuotojų, kurie galėtų skirti laiko buitiniam apiplėšimui, nebent mes patys surastume kaltininkus ir gebėtume įrodyti, kitaip galime likti kalti už šmeižtą... Kiek žmonių patyrė panašią situaciją? Manau, skaičius susidarytų įspūdingas...

Klausinėju pažįstamų, pagyvenusių ar ir dabar gyvenančių senos demokratijos Vakarų Europos šalyse ne emigrantų rajonuose, kaip ten tvarkomasi. Pranešti apie negeroves yra pilietinė pareiga... Jei norvegas mato, kad keliu važiuojantis vairuotojas kalbasi telefonu, t.y. kelia grėsmę eismui, praneša kelių policijai.

Lietuvoje, atvirkščiai, jei žino, kad yra kelių inspekcijos ekipažas, pamirksi šviesomis, kad pasisaugotų... Solidarizuojamasi su saugaus eismo pažeidėjais, o paskui verkiama „dėl karo keliuose“... Kodėl taip yra? Matyt, prakeiktas sovietinių laikų ideologijos šleifas vejasi mus įvairiausiose gyvenimo situacijose: jei skųsi valdžios instancijai, būsi išdavikas, nes yra jie ir mes. O gal... Paskambinus tektų įrodinėti, kad sakei tiesą. Įdomumo dėlei, pavyzdžiui, Danijoje net nebesigilinama, kas skambino ir nesakoma, kad „kaimynas dėl triukšmo skundžiasi“ - tiesiog tikrina faktą ir patys nustato tiesą.

Ir jau gali pasirodyti keista, kaip čia siejasi tragedija Dembavoje, abejingumas ir mano pavyzdžiai. Ogi tiesiogiai. Turime užburtą ratą: valdžios institucijos nepajėgios užtikrinti saugaus gyvenimo, piliečiai patys nieko nedaro, nes nežino, kaip tai daryti, o laimi nusikaltėliai. Mano kaimyno sūnus pavogė dviratį, o jo tėvas atsako: kaip įrodysit? Vyrai, padarę tokį žiaurų nusikaltimą, ne iš karto nuo jo pradėjo, bet turi „stažą“, kurio pradžia - turbūt menki pažeidimai. Taip pamažu įsitikinama nebaudžiamumu. Bejėgiai mokytojai - jie nebeturi teisės net už rankos sučiupti agresyvaus mokinio, bejėgiai policininkai, nes jie neranda liudininkų, bejėgiai piliečiai, nes po vieną jie nieko negali padaryti...

Yra išmintinga pasakėčia apie tėvą, mokiusį savo vaikus gyventi išvien ir pateikusį pavyzdį apie šluotą ir jos virbus: po vieną virbą bet kas gali sulaužyti, o visos šluotos ir galiūnas neįveiks. Kol mūsų valdžios instancijos neskatins abejingumo ir visuomenė netaps pilietiška, teks išgyventi ne vieną skaudų sukrėtimą ir pajusti beviltišką bejėgiškumą. O įveikti šitą užburtą ratą - tikrai ne vienų metų darbas...

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

Įvertink šį straipsnį
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Piliečių naujienos

Savaitės „Baudos kvitas“: taisyklių nesilaikysiu, ką man pasakysi? (16)

Rubrika „Baudos kvitas“, kur publikuojami skaitytojų užfiksuoti KET pažeidimai, ir toliau laukia įspūdingų kadrų! Publikuojame geriausias, per visą savaitę skaitytojų siųstas nuotraukas ir vaizdo klipus. Juos galite peržvelgti bendroje galerijoje.

Veiviržėnų Jurgio Šaulio gimnazijoje – vaismedžių sodas (4)

Viešojoje erdvėje dažnai girdime teiginį, kad šiuolaikinė mokykla – tai nuolat besikeičianti mokykla, antrieji mokinių ir mokytojų namai. Siekiant, kad tie namai būtų jaukūs, turi prisidėti visa bendruomenė.

Chalato kišenėje nešiota katė į namus atnešė džiaugsmą (6)

Kisiūnė – katė, kuri į namus atnešė daug juoko ir švelnumo. „Normalų“ vardą bandėme sugalvoti porą mėnesių, pasitelkę net aplinkinius žmones, tačiau nieko įspūdingo sugalvoti nepavyko ir ji tapo tiesiog Kisiūne.

Lietuvos vairuotoją nustebino orai Lenkijoje: nufilmavo sniegą (4)

Piktinatės, kad pavasaris niekaip neateina? Lietuvoje orai bent jau geresni nei Lenkijos pietvakariuose – pasak DELFI skaitytojo Almanto, penktadienio rytą ten kaip reikiant snigo. Šį vaizdelį skaitytojas nufilmavo ir pasidalijo juo su DELFI Piliečiu.

Moksleiviai iš Palermo lankėsi Vilniaus gimnazijoje

Mainų programos tarp Galilėjo Galilėjaus gamtos mokslų licėjaus ir Vilniaus Užupio gimnazijos ištakos – Lietuvos aikštės Palermo mieste atidarymo šventė, kurioje prieš porą metų dalyvavo 16-osios Vyriausybės kultūros ministras Šarūnas Birutis. Lietuvos aikštė yra visiškai šalia G. Galilėjaus licėjaus.