Valdžios institucijos neužtikrina saugaus gyvenimo - piliečiai nieko nedaro, nusikaltėliai laimi

 (14)
Žiniasklaida sulaukė naujo peno - skaudi merginos žmogžudystė sukrėtė ne tik artimuosius, bet ir davė progos pakalbėti apie mūsų teisėtvarkos situaciją. Šia tema jau pasisakė ne tik aukščiausi šalies pareigūnai, bet ir DELFI Pilietis skaitytojai. Norėčiau pagvildenti kitą šios žiaurios tragedijos aspektą - mūsų, visų Lietuvos gyventojų, pilietiškumą.
© DELFI (R.Achmedovo nuotr.)

Kas benutiktų, pirmasis žvilgsnis krypsta į valstybines institucijas: ką darė policija, mokykla ir t.t. Antikos išminčiai mokė, kad pasaulį taisyti reikia pradėti nuo savęs: ką darau aš, šiuo atveju - Lietuvos pilietis, kad mūsų krašte būtų ramiau, saugiau ir geriau gyventi. Ar reaguoju į negeroves, kurias matau aplink? Jei pats negaliu (o juk dažnai ir neverta kištis, nes gali tik padidinti blogio pasaulį), ar pranešu tam tikroms instancijoms ir esu pasiryžęs su jomis bendradarbiauti?

Manau, daugelis atsakytų neigiamai ir dar pridėtų seriją pasakojimų, kaip blogai baigėsi, jei bandė tai padaryti. Pavyzdžiui, girdėjau merginos pasakojimą, kaip su draugais išėję iš kavinės ir pamatę gulintį nejudantį kūną pranešė pagalbos telefonu, o po to ši mergina, identifikuota pagal telefoną, kuriuo skambino, buvo tampoma policijos vos ne kaip nusikaltimo vykdytoja ar bent liudininkė... Ar po to ji kada nors ryšis pranešti apie kokį nors vykdomą smurtą?

Kyla klausimas, kodėl už saugų ir ramų žmonių gyvenimą atsakingi pareigūnai ne tik nebūna dėkingi už gautą informaciją apie tvarkos pažeidėjus, bet ir reiškia nepasitenkinimą, nes yra priversti pajudėti. Prieš kelerius metus buvome apvogti. Vyrui, nuėjusiam į policijos komisariatą, buvo pasiūlyta pareiškimo nerašyti, nes vis tiek niekas nusikaltėlių neras, kadangi nėra darbuotojų, kurie galėtų skirti laiko buitiniam apiplėšimui, nebent mes patys surastume kaltininkus ir gebėtume įrodyti, kitaip galime likti kalti už šmeižtą... Kiek žmonių patyrė panašią situaciją? Manau, skaičius susidarytų įspūdingas...

Klausinėju pažįstamų, pagyvenusių ar ir dabar gyvenančių senos demokratijos Vakarų Europos šalyse ne emigrantų rajonuose, kaip ten tvarkomasi. Pranešti apie negeroves yra pilietinė pareiga... Jei norvegas mato, kad keliu važiuojantis vairuotojas kalbasi telefonu, t.y. kelia grėsmę eismui, praneša kelių policijai.

Lietuvoje, atvirkščiai, jei žino, kad yra kelių inspekcijos ekipažas, pamirksi šviesomis, kad pasisaugotų... Solidarizuojamasi su saugaus eismo pažeidėjais, o paskui verkiama „dėl karo keliuose“... Kodėl taip yra? Matyt, prakeiktas sovietinių laikų ideologijos šleifas vejasi mus įvairiausiose gyvenimo situacijose: jei skųsi valdžios instancijai, būsi išdavikas, nes yra jie ir mes. O gal... Paskambinus tektų įrodinėti, kad sakei tiesą. Įdomumo dėlei, pavyzdžiui, Danijoje net nebesigilinama, kas skambino ir nesakoma, kad „kaimynas dėl triukšmo skundžiasi“ - tiesiog tikrina faktą ir patys nustato tiesą.

Ir jau gali pasirodyti keista, kaip čia siejasi tragedija Dembavoje, abejingumas ir mano pavyzdžiai. Ogi tiesiogiai. Turime užburtą ratą: valdžios institucijos nepajėgios užtikrinti saugaus gyvenimo, piliečiai patys nieko nedaro, nes nežino, kaip tai daryti, o laimi nusikaltėliai. Mano kaimyno sūnus pavogė dviratį, o jo tėvas atsako: kaip įrodysit? Vyrai, padarę tokį žiaurų nusikaltimą, ne iš karto nuo jo pradėjo, bet turi „stažą“, kurio pradžia - turbūt menki pažeidimai. Taip pamažu įsitikinama nebaudžiamumu. Bejėgiai mokytojai - jie nebeturi teisės net už rankos sučiupti agresyvaus mokinio, bejėgiai policininkai, nes jie neranda liudininkų, bejėgiai piliečiai, nes po vieną jie nieko negali padaryti...

Yra išmintinga pasakėčia apie tėvą, mokiusį savo vaikus gyventi išvien ir pateikusį pavyzdį apie šluotą ir jos virbus: po vieną virbą bet kas gali sulaužyti, o visos šluotos ir galiūnas neįveiks. Kol mūsų valdžios instancijos neskatins abejingumo ir visuomenė netaps pilietiška, teks išgyventi ne vieną skaudų sukrėtimą ir pajusti beviltišką bejėgiškumą. O įveikti šitą užburtą ratą - tikrai ne vienų metų darbas...

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

Įvertink šį straipsnį
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Piliečių naujienos

Mergaičių elgesys pradžiugino Ukmergės policiją: esame sužavėti jų poelgiu (56)

Norime papasakoti apie gražų dviejų mergaičių poelgį. Vakar maždaug 10 metų mergaitės į Policijos komisariatą atnešė vyrišką piniginę, tikėdamosios, kad pareigūnai padės nustatyti savininką.

Prašo padėti susirasti darbą: esame jauna šeima ir mums labai trūksta pinigų (128)

Pamačiusi darbo (darbo, o ne pašalpos) maldaujančių žmonių prašymus, dažnai atkreipdavau dėmesį ir aš. Ir visuomet apimdavo toks nenusakomas nesmagumo jausmas. Kokioje beviltiškoje situacijoje turėjo atsidurti toks žmogus, kad viešai atvertų savo žaizdas? Dabar pati savo kailiu suprantu, kad tai padaryti nėra lengva.

Kino seansas po atvirumi dangumi virto chaosu: pirkę bilietus žiūrovai neįleisti (42)

Trečiadienio vakare į Valdovų rūmų kiemelyje rodytą filmą norėję patekti kino mėgėjai liko skaudžiai nusivylę. Nepaisant didžiulių eilių, bilietų buvo parduota dvigubai daugiau ir daugelis net nepamatė filmo – jiems tiesiog nebeliko vietų.

Kur slypi mokinių ugdymo prastų rezultatų šaknys – ar tikrai kalti tik mokytojai? (95)

Prieš savaitę vykęs Lietuvos Respublikos Vyriausybės Ministro Pirmininko Sauliaus Skvernelio ir šalies švietimo profesinių sąjungų susitikimas atgaivino diskusijas apie moksleivių ugdymo kokybę.

Rainiukui neliko vietos buvusių šeimininkų namuose ir širdyje – vėl ieško namų (14)

Tokius pagalbos prašymus dėti sunkiausia, nes net nežinai nuo ko pradėti ir kaip rašyti, kad prisibelstum į kažkieno širdį.