Vakaras suplanuotas – prasideda gyvenimas. Turiu draugę, ji – Kalė (taip ją ir vadinsiu), su ja mes galime išsilaisvinti – paprastai tariant – darkytis ir darkyti gyvenimą.
© Autoriaus nuotr.

Ji turi daugybę vyrų, paskutinieji turėjo kodinius pavadinimus: „vedęs“ – tai rimčiausias variantas, bent jau finansiškai, „daunas“– nori tuoktis, nelabai rimtai skamba, „lopas“ – sunkiai suprantamas, todėl teikia vilčių. Kitų neprisimenu, bet vieno niekada neužtenka, anot jos pačios, kaip yra iš tiesų, velnias žino, Dievui tokiais dalykais domėtis turbūt nepadoru.

Aš šiek tiek išgeriu prieš naktinę odisėją, kad atrodyčiau atsipalaidavęs. Daugiau negersiu, nes prisigerti galima ir be jokios progos, tiesiog iš idėjos. Einam į prabangų restoraną, kur daug užsieniečių, kur užsisakysime kavos, vaidinsim, kad atėjom pavakaroti, vėliau – kas kaip sugebės, bandysim prisigretinti prie kokios nors užsieniečių kompanijos. Nerūkau, bet visada paprašau cigaretės.

Sulaukiu komplimento, kad esu „handsome“ ir taip užsimezga pokalbis. Jei kažkam ir patinku – tai užsieniečiams ir užsienietėms. Jie mąstymo nepriskiria ydų kategorijai. Kiaurai šviečiasi, kad esu protingesnis už visus kinus kartu sudėjus. Užsieniečiams pavaišinti lietuvaičių porą – vienas juokas. Kartais gėrimais, maistu, kartais – koksu ar žole.

Šiame žaidime svarbu ne rezultatas, o intriga, pats bendravimas. Mano draugė, Kalė, kaip ir aš – vieniša ir nori bendrauti. Manot, ieškom ko pavalgyti? Juokinga. Ieškom įdomių žmonių šitame mirštančiame mieste, šitoje totorių dykumoje, šitoje oligarchų okupuotoje teritorijoje brangiausia ne koksas, o bendravimas ir įdomūs žmonės. Mums trūksta tik bendravimo, o jei kas pasiūlo žolės – iš draugiškumo neatsisakom. Mums tai nerūpi.

Ne visada pasiseka, bet įgūdžiai, kalbų mokėjimas ir tai, kad aš ir Kalė esam „handsome“, dažniausiai suveikia. Užsieniečiai mielai bendrauja su jaunais vietiniais čiabuviais, kurie jais domisi. Jie irgi vieniši – tai vienintelis dalykas, kuris iš viso vienija šiuolaikinius žmones. Visi žmonės vieniši. Vedę ir neturintys antrų pusių – visi bijo atsiverti, būti įskaudinti, masinė vienišumo paranoja, atvirumo baimė, netikrumo kalėjimas, susvetimėjimo planeta. Šeimos ir yra tik tam, kad nebūtų taip sunku gerti vienam. Niekam daugiau jos nereikalingos. „Šeimos, aš jūsų nekenčiu“, – ar Andrė Židas skaitė mano mintis?

Restoranas prašmatnus. Net kava kainuoja brangiai, bet ko nepadarysi dėl to, kas neįkainojama...

Černobylio karta – katastrofos ištiktų vaikų karta. Mes nepritampam ir niekam netinkam, esam radioaktyvios atliekos. Nepersiorientavom iš kuklumo į cinizmą, į vulgarų vartotojiškumą, į apsimestinį „how are you?“ stilių. Kažkas vis dar verčia mus klausti nestandartinių klausimų. Ypač nestandartinis tas, apie gyvenimo prasmę.

Pusę vakaro gurkšnojame kavą, padavėja turbūt įtaria, kad atėjo nelabai rimta porelė, bet mes gerai atrodome – mano juodas velvetinis „Zara“ švarkas kainuoja beveik tiek pat kaip MMA. Svarbiausia – kaip atrodai. Visa kita nesvarbu. Šypsomės, nes su Kale išgyvenom tokių dalykų, apie kokius nepadoru rašyti net nepadorioje knygoje. Kiek apgautų ir apkvailintų žmonių... Patys kalti, mes tik vaikai, kurie nori dėmesio ir nesugeba suaugti. Dėl visko tikriausiai kalta radiacija.

Priėjęs prie lauke rūkančio vyriškio angliškai paklausiu, ar turi cigaretę, – jis mielai ją duoda, pridega. Norvegas, čia atvyko vienas, darbinė kelionė. Jie tik dėl darbo ir keliauja į atsilikusias šalis. Originalu. 

Sakau, gal nori prisijungti, jis nudžiunga. Kalė instinktyviai užuodžia šviežios mėsos kvapą, matau iš jos žvilgsnio, kaip trokšta jį nučiulpti. 

Norvegas seilėjasi, paaiškinam, kad nesame pora, tik seni draugai, kurie ilgai nesimatę susitiko. Šita pasaka nesikeičia, vaidinimas, kurį atliekam, be abejo, vertas aukščiausio įvertinimo. Alkoholis liejasi laisvai. Stabdyti nėra prasmės – žinau, kad norvegas eis su Kale. O be to, nemokamas brangus alkoholis – irgi amžina vertybė.

Kalė eis su norvegu, aš eisiu namo žiūrėti serialo „Stebėk lubas ir gailėkis, kad gimei“. Geras alkoholio patogus dėl to, kad pagirios lengvesnės ir mažiau pykina ryte, tik reikia nepamiršti, kad pagirios vis tiek neišvengiamos. Tai nejuokinga, tai nelabai rimta ir tuo nesididžiuoju, – bet nemoku bendrauti su neįdomiais žmonėmis. Žmogiškumo trūkumas verčia rinktis proto katapultą, verčia kvailai elgtis ir daryti absurdiškiausius dalykus, kurie nuskausmintų tuštumos jausmą.

Rašau šią knygą dar ir dėl to, kad noriu sužinoti, kodėl žmonės bijo bendrauti ir būti atviri, kodėl bendraujama serialų stiliumi – paviršutiniškai ir per atstumą, kodėl amerikietiškai šypsomasi ir klausiama vis to paties. Kodėl žmonės bijo įsileisti vieni kitus į savo gyvenimus? Kas įskėlė žmonių bendravimą, kas jį sudaužė? Turiu sužinoti, o kad ką nors sužinotum, turi tai aprašyti. Arba Umberto Eco variantas: „Tai, ko negali pasakyti, turi papasakoti.“ Turi tyrinėti save, kapstyti tas šiukšles galvoje, vadinamas prisiminimais, turi analizuoti, kažkaip suvirškinti tuos trauminius simptomus.

Grįžtu namo. Kalė nuėjo su norvegu. Ji tikra kalė, pateisino savo vardą. Per girtumą erekcija neįmanoma – gyvenimas praktiškai tampa katorga. Išsimaudau po dušu, norisi verkti, nes žinau, kad viskas galėtų būti kitaip, bet ir aš bijau būti atviras su žmonėmis – su jais nebendrauju, naudojuosi jais kaip skydu nuo vienatvės ir nenoriu būti įskaudintas, įsileidęs į savo vidų. Aš pats esu savo kritikos objektas. Be abejo, tai turbūt nuostabiausias dalykas manyje.

Neišeina gyventi kaip kasininkui prekybos centre – būti robotu. Sergu mirtina liga – mąstau, vadinasi, mirsiu. Arba, kaip sakė Nyčė: „Neviltis yra kaina, kurią mokame už sąmoningumą.“ Neklydo – kai lieki vienas su naktimi ir aiškiai suvoki, kad tik užsimiršime egzistuoja laimė, paskęsti neviltyje. Kam gyventi, jei laimė yra, tiesiogine prasme, negyvenimas?

Per daug nusifilosofavau – išgeriu „Stilnox“, ryte visada geriau stovi nei vakare.

***

Septynias knygas išleidusio jauno rašytojo Vilio Normano romane „Masturbacija“ ironiškai piešiamas nužmogintos sistemos paveikslas išgalvotoje Absurdistano oligarchinėje respublikoje: fragmentiškų situacijų absurdas, biurokratijos ir verslo užkulisiai, žmonių virsmas bejausmiais robotais, slegianti vienišumo ir susvetimėjimo atmosfera.

Tai knyga apie skausmingai malonią šiuolaikinių žmonių vienatvę komfortabiliame pasaulyje. Šiame pasaulyje yra visko: nuo brangiausių ir gražiausių daiktų iki mokslo stebuklų, bet nėra laiko bendrauti, nėra drąsos atsiverti, nėra drąsos būti nenaudingam, kitaip tariant, nėra laiko būti žmogumi. Knygos veikėjai – jauni ir visas iliuzijas praradę vieniši šio pasaulio piliečiai, kuriems jokia vieta nėra namai ir jokia būsena nesuteikia laimės.

Postmodernistinis individualizmas jau seniai užgožė bet kokią solidarumo, pasiaukojimo ar altruizmo idėją, todėl vienatvė masturbuojantis geriausiai atspindi šiuolaikinio žmogaus, nenorinčio vergauti komercinėms idėjoms, bet nesugebančio joms pasipriešinti, aporiją. Toks žmogus juokiasi net ir iš juodžiausios nevilties, dėl nieko nesigaili ir nenori keistis. Bet ar jis turi iš ko rinktis?

„Šis romanas yra pavojingas.“ (Filosofijos profesorius Gintautas Mažeikis)

„Autorius peržengė ne tik barjerus, etikos ribas, bet ir pats save. Mane tai sujaudino, sužlugdė ir prikėlė. Geriausia, ką skaičiau per pastaruosius metus.“ (Rašytoja Dalia Jazukevičiūtė)


Įvertink šį straipsnį
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Lankėsi koncerte ir negalėjo patikėti: taip kovojame su alkoholizmu (71)

Rugpjūčio mėnesio vakare Vilnius dūzgė nuo žmonių antplūdžio Vingio parke vykusiame koncerte....

Nusivylė „Emodži filmu“: pasigedau kritikos šiuolaikinėms problemoms (64)

Dar kartą įsitikinau, kad kino teatruose karaliauja konsumerizmas ir prastos kokybės kultas. Ko...

Glaustytis mėgstantis katinas ieško namų arba globos (3)

Mielas, jaukus, pūkuotas, minkštas, gražus, švelnus, meilus iki begalybės katinas ieško namų...

Įsiutino dukart pabrangusi draudimo poliso įmoka: ar visi jau uždirba didesnius atlyginimus? (477)

Kosminiu greičiu augančios kainos ir jausmas, kad tu, žmogau, esi tiesiog įkaitas – tai ir...

Pirkėjas papasakojo, kaip viskas vyko sekmadienį Mindaugo „Maximoje“ (15)

DELFI skaitytojas tapo parduotuvėje „Maxima“ Mindaugo gatvėje sekmadienio vakarą įvykusio...

Top naujienos

Miestelis Airijoje, kuriame lietuviams net nebereikia anglų kalbos (38)

Dėl lietuvių kiekio Airijos šiaurėje esantis Monachano miestelis jau vadinamas mažąja Lietuva....

Orai: paskutinį vasaros savaitgalį – šioks toks pagerėjimas (16)

Antroje savaitės pusėje orai bus vėjuotesni, vieną šalies pusę lietus merks labiau nei kitą....

Liūdna žinia: L. Lekavičius dėl traumos priverstas praleisti Europos čempionatą (105)

Atlikus tyrimus paaiškėjo, kad per rungtynes su Islandija Lukas Lekavičius patyrė sunkesnę...

Individualių statybininkų įkainiai priartėjo prie įmonių tarifų (225)

Būsto rinkos aktyvumas didina statybininkų darbo įkainius. Nors individualiai dirbantys meistrai...

Metė gerai apmokamą darbą Škotijoje ir grįžo į Lietuvą: nežinau, kur žmonės mato tiek negatyvo (226)

Agnė Butautaitė iš emigracijos grįžo pernai ir iškart ėmėsi veikti – Panevėžio centre,...

Atsarginį variantą jau paruošęs D. Adomaitis pyko: taip ir įvyksta kvailos traumos (21)

Sausakimšoje „Šiaulių“ arenoje Lietuvos rinktinė be didesnio vargo 84:62 susitvarkė su...

Be susižeidusio L. Lekavičiaus likusi Lietuvos rinktinė pranoko Islandiją (220)

Europos čempionatui besirengianti Lietuvos krepšinio rinktinė kontrolinėse rungtynėse Šiauliuose...

Jaunasis filosofas įvardijo, ko trūksta šiuolaikinei kartai (43)

Klasikinių mokslų magistro studijas Kembridže ( Jungtinė Karalystė ) su pagyrimu baigęs ir šiuo...

Nustebsite pamatę: dizaineris sukūrė išskirtinius vandens mylėtojų kostiumus (7)

Žmonėms, kuriems vanduo, jūros bangos ir smėlis yra visas gyvenimas, mados dizaineris Thomas...

Įspūdingomis asmenukėmis išgarsėjęs vaikinas visose savo nuotraukose slepia žinutę vienam žmogui (4)

Natūralu, kad tėvai paprastai nerimauja, kai jų vaikams tenka vykti į užsienį. Tad norėdamas...