Bendravau ten su dauguma vaikinų, susirašinėjau, vėliau susitikdavau Vilniaus centre. Man po tiek susitikimų viskas atrodė nebeįdomu, nes žmonės, kurie virtualiai daug kalbėdavo, realybėje nė žodžio neišlemendavo. O tada atsirado Jis.
Tobula – žmogus bendraujantis, pasitikintis savimi. Visa drebėjau prieš kiekvieną susitikimą, laukdavau, kada po paskaitų bėgsiu ir vėl jį pamatysiu. Vien pasivaikščiojimai žiemą ir kai jis paėmęs ranką laikydavo tvirtai suspaudęs... Atrodė, kad visas pilkas pasaulis nusidažė spalvomis, vėl atėjo džiaugsmas ir jokių ašarų nebebuvo...
Ėjo mėnesiai... Susitikau ir su jo šeima, lyg ir nieko keisto, sakyčiau. Artėjo mano gimtadienis. Tą gimtadienį ilgai įsiminsiu... Gulėdama lovoje išgirdau, kad jis gavo žinutę. Jis užsimerkė ir pažvelgęs į mane pasakė: „Čia turbūt niekas“.
Aš nusijuokiau ir ėjau ruoštis. Grįžusi pamačiau, kad jis kaip mažas vaikas, gavęs saldainį, šypsojosi žvelgdamas į žinutę, o atsisukęs į mane nebesišypsojo. Tada man kilo įtarimas. Jis, aišku, leido, kad perskaityčiau žinutę, galbūt specialiai, nes jam buvo visa tai pabodę... Arba nežinau.
Rašė mergina. Žinutės turinio nepamenu, bet žinau, kad mano akyse pasirodė ašaros, nebenorėjau nei gimtadienio, nei jo šalia... Jis visą vakarą prabuvo su manimi bute, o ryte, išvykęs pas savo merginą, paprašė manęs būti draugais. Sutikau? Tikrai ne. Man atrodo, kad jie arba buvo susipykę, arba ji buvo kažkur išvykusi, o berneliui linksma pasidarė.
Užteko man tokio žmogaus, kad metus neleidau arčiau prieiti jokiam vyrui. Nors jau metus gyvenu laimingai su kitu, bet prieš dvejus nutikęs įvykis įsiminė iki skausmo. Linkiu jiems gero gyvenimo, o sau – pamiršti viską.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
„Mano sesuo turi kelis meilužius, kurie turi šeimą, vaikų... Ir ji, tai žinodama, vis tiek su jais susitikinėja, nors ne kartą jos klausiau, kaip ji jaučiasi, ardydama šeimas. Tada iš karto atrėžia, kad ji nieko blogo nedaro ir ji neardo šeimų, esą jei tie vyrukai nenorėtų, nesusitiktų su ja“, – yra pasakojusi DELFI skaitytoja. Tai – tik viena skaudi istorija, kai vyras ar moteris nepaisė santuokos pasižadėjimų. Vis dėlto, teisti paprasčiausia. Ne kartą DELFI rašė ir apie tai, kai meilužėmis moterys tapo to nė nežinodamos.
Viena DELFI skaitytoja yra rašiusi apie tai, kai tik po daugiau nei metų sužinojo, kad jos mylimasi turu šeimą.
„Tą dieną ir prasidėjo pasaka, buvo gera, nuo tos dienos mes susitikdavome kasdien, viskas buvo idealu, aš buvau kaip ant sparnų. Kartą jis žiūrėjo į mane susinervinęs kažko, su ašarom akyse pasakė: „Velnias, aš tave įsimylėjau“. Tada aš nesupratau, kodėl jis taip nervinosi. Bet praėjus daugiau nei metams aš sužinojau, kad jis turi žmoną ir vaiką“, – pasakojo ji.
Prašome Jūsų pasidalyti mintimis šia skaudžia, bet amžina tema – ar tikrai kaltas tik žmogus, atsiradęs tuomet, kai kitas jau buvo sukūręs santykius? O gal būna istorijų, kai meilužė ar meilužis parodo, kad santykiai buvę tik saviapgaulė? Padiskutuokime – ar reikia kaltinti meilužę ar meilužį, kai santuokos įžadus davę vyras ir žmona? Gal taip – paprasčiausia, bet ne teisingiausia?
Įdomiausios istorijos ar nuomonės autorių apdovanosime – jam atiteks pusės metų pasirinkto DELFI grupės žurnalo prenumerata. Konkurse galite dalyvauti čia arba rašydami el.p. pilieciai@delfi.lt.