Trys šuneliai namuose: mergina nepabijojo priimti aklo ir kurčio augintinio

 (16)
Tikiu, kad šunys patys susiranda sau skirtus šeimininkus. Šnicė mūsų namuose atsirado neplanuotai ir tik trumpam. Buvau neseniai pradėjusi savanoriauti gyvūnų prieglaudoje, tad Šnicę priglaudžiau porai savaičių pooperaciniam periodui.
© Fotografas Vytautas Jacunskas

Jai buvo tik kokie 7 mėnesiai, o jau buvo spėjusi pagyventi ir sanitarinėje tarnyboje, ir globėjos namuose, ir prieglaudoje… Mažylė buvo tokia sumišusi ir nepasitikinti savimi, kad prie manęs būdavo tiesiog prilipusi, sekiojo iš paskos, neatsilikdama nė per žingsnį – taip bijojo ir vėl prarasti, ir vėl pakliūti į nežinomybę. Ir nuolat žiūrėdavo man į akis taip klusniai, iš susijaudinimo net iškišusi liežuvį ir plakdama uodega, visa savo esybe bandydama man pasakyti: „Aš – tavo, o tu – mano, amžinai“.

Supratau jos ženklus ir pajutau, kad ji – mano sielos šuo. Laikina globotinė virto brangia šeimos nare – puikiausia mano 30-ojo jubiliejaus dovana. Pripažįstu, kad kiekvienam šeimininkui jo šuo atrodo tobulas, tačiau Šnicė iš tiesų neturi jokių trūkumų! Per 5 mūsų bendro gyvenimo metus ji nepadarė jokios šunybės. Jai tiesiog reikia, kad aš būčiau šalia – ir viskas. Tada guli prisispaudusi visu svoriu, nuolat kabindamasi masyvia letena už rankos, kad nė akimirką neatsitraukčiau.

Deja, teko susitaikyti su tuo, kad neatsikratysime jos bailumo ir psichikos jautrumo – išbandėme daugybę priemonių, tačiau niekas nepadėjo sumažinti Šnicei streso, kurį jai sukelia bet kas, pavyzdžiui, netgi paprasčiausias ėjimas gatve, jei garsiau trakšteli pravažiuojančio troleibuso laidai. Matyt, pirmųjų gyvenimo mėnesių patyrimai padarė neištaisomą žalą. Kita vertus, ko gero, būtent tai lėmė, kad ji yra nepaprastai kuklaus ir nuolankaus būdo ir labai tolerantiška bei pakanti.

Ji kantriai priėmė vis besikeičiančius mano globotinius: ir naujagimius mažylius, kuriems rūpestingai nulaižydavo pilvukus, ir pasiutusius paaugliukus, kuriuos auklėjo urzgimu ir griežtais kepštelėjimais letena, ir senučiukus, kuriems supratingai leisdavo jaukiai prisiglausti šalia ir sušilti senus sąnarius. Nepaprastai žaviuosi šiais Šnicės būdo bruožais ir juokais ją vadinu mano gyvenimo „pamatine vertybe“, nes mano draugė yra kilni, nesavanaudiška ir supratinga.

Šivos atsiradimas mūsų namuose buvo visiškai spontaniškas ir dar kartą mane įtikino, kad šunys patys susiranda mus, o ne mes juos pasirenkame. Prieš gerus pusantrų metų, jau kitą dieną po to, kai užmigdžiau metus laiko globotą senutę, vėžiu sirgusią kalytę, žiūrėdama į nusiminusią Šnicę suvokiau, kad vienas šuo namuose – tai beveik tas pats, kaip man vaikščioti tik viena koja! Mat visus šunis, kiek esu iki šiol turėjusi, auginau po du. Paiešką pradėjau gyvūnų globos puslapyje ir, rodos, dar net puslapiui nespėjus atsiverti, jau pamačiau JĄ.

Ekrane mirgėjo kelios dešimtys šunų nuotraukų, bet aš jų nebemačiau. Tai tikrai keista, nes ji, tiesą sakant, visai nebuvo graži ar įdomi – išsišėrusiu pilku kailiuku, liesutė, na, toks nušiuręs žiurkiukas. Bet jau kitą dieną stovėjome „Grindos“ priimamajame ir laukėme, kol ją atves iš narvo. Niekada nepamiršiu tos akimirkos, kai ji tekina prilėkė prie manęs ir ėmė taip plaktis aplink kojas, kad ne iš karto net pavyko antkaklį užsegti.

Šiva yra šarminga kukliosios Šnicės priešingybė, ji į namus įsiveržė kaip gaivaus oro gūsis ir užtikrino, kad nuo mūsų veidų niekada nedings šypsena, žiūrint į jos nepakartojamą, tarsi šuniuko iš animacinio filmuko snukučio išraišką ar naują juokingą miegojimo pozą. Be abejo, pašėlęs temperamentas reikalauja aukų – už Šivos dantukų buvo užkliuvę beveik visi namų aplinkoje esantys daiktai – knygos, grindjuostės, žemė gėlių vazonuose, kitų šunų guoliai ar paltukai. Tačiau net bjaurios šunybės akivaizdoje ant Šivos sunku ilgai pykti, į ją negalima žiūrėti kitaip, negu atlaidžiai – kaip į smalsų, hiperaktyvų vaiką.

Šiva į piktesnį pabarimą sureaguoja nuoširdžiu susirūpinimu, tarsi sakydama: „Aš tikrai labai stengiuosi suprasti, ką padariau blogai, ir pažadu, pasistengsiu nieko panašaus nebeiškrėsti!“ Ir tenka pripažinti, kad jos pažadas tvirtas – išdaigos kuo toliau, tuo retesnės. Šiva nuo pirmųjų dienų įrodė, kad yra sumani ir greitai mokosi; ji greitai persiorientavo prie naujų sąlygų – iki tol gyvenusi pririšta prie būdos, turėjo susivokti, kad tualeto reikalai atliekami tik lauke ir tik tam tikrais momentais, na, išmoko ir kitų gyvenimo bute ypatumų.

Išmoko ir pasitikėti bei mylėti žmogų – pirmas savaites buvo taip graudu stebėti, kokios susimaišiusios buvo jos emocijos. Rodos, nori ir būti šalia, glaustis, rodyti meilę, bet kartu jai ir baugu, ar žmogus nenuskriaus, nesubars. Tad vienu metu bandydavo padaryti viską iš karto: ir vizginti uodegą, ir šokti ant kelių, ir kristi ant nugarytės, taikiai rodydama pilvuką. Neilgai truko, kol Šiva pasijuto visateise šeimos nare, nesibijančia rodyti savo jausmų, narsiai ginančia savo namus nuo praskrendančių oro balionų ir neišsenkančia energija bei žaidimais varančia iš proto savo „sesę“. Belieka tik džiaugtis, kad toks ypatingas šuniukas pasirinko mūsų namus.

Metus su mumis gyvena ir senučiukas amerikiečių kokeris Bestas. Visiškai aklas ir kurčias, išsekęs, su baisiais ausų ir akių uždegimais, ligota oda ir nuplikusiu kailiuku, nenusakomo ilgio susisukusiais nagais – toks jis rastas klaidžiojantis. Prireikė daug laiko, veterinarų patirties ir mudviejų su Bestuku kantrybės, kol dalis nesuskaičiuojamų jo sveikatos problemų buvo įveiktos, dalis – bent suvaldytos, ir štai jis džiaugiasi gyvenimu, kiekvieną dieną mokydamas aplinkinius optimizmo ir primindamas, kad svarbiausia – pozityvus požiūris, kas benutiktų. Tai jau nebe pirmas mano globojamas senučiukas šunelis, kurį, kaip ir ankstesniuosius, slaugysiu, lepinsiu ir ant rankų nešiosiu – ir tiesiogine, ir perkeltine prasme – iki paskutinio jo atodūsio.

Norėčiau pasinaudoti proga padrąsinti ir paskatinti žmones globoti senus šunis. Jauni, gražūs, sveiki ir žaismingi, jie neabejotinai turi palankesnę startinę poziciją, tačiau akli ar kurti, sunkiai paeinantys ar nepatraukliai nuplikę turi tuos pačius poreikius ir teises, o žmogui tokių šunų globa gali būti labai veiksmingas savo sąmoningumo testas.

Su niekuo nepalyginamą jausmą sukelia suvokimas, kad tavo galioje yra šiai bebaigiančiai rusenti gyvybei suteikti paskutinį šansą prisiminti (o gal ir pirmą kartą gyvenime patirti!), kas tai yra švelnus žmogaus glėbys, šiltas guolis ir sotus pilvukas, koks tai jausmas, kai esi branginamas, globojamas ir mylimas. Seni šunys yra ypatingi ir charizmatiški, jie moka įvertinti ir džiaugtis net ir menkiausiomis smulkmenomis, mėgautis kiekviena akimirka, tarsi ji būtų paskutinė, jie spinduliuoja ramybe ir išmintimi. Jie geba taip pažvelgti į akis, kad supranti ne darantis gerą darbą, o gavęs neįkainojamą likimo dovaną…

Tekstą redagavo Milda Bukantytė, fotografas Vytautas Jacunskas

VšĮ „Gyvūnų gerovės iniciatyvos“ projekto idėja užsikrėtė nuo Amerikoje vykusio „Why We Rescue“ ir, gavę idėjos autorių leidimą bei palaikymą, pradėjo analogišką ilgalaikį projektą Lietuvoje. Projekto metu fotografuojami žmonės su augintiniais, priglaustais iš prieglaudų ar gatvės, talpinamos jų laimingos istorijos, kurios, tikimės, užkrės vis daugiau ir daugiau žmonių!

Norinčius tapti projekto dalimi – pasidalinti istorija apie pasikeitusį gyvūnų gyvenimą patekus į Jūsų namus – prašome užpildyti anketą, ir mes su Jumis susisieksime. Laimingų istorijų dalyviai (šeimininkai su augintiniais) fotografuojami penkiuose miestuose: Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose ir Mažeikiuose. Taip pat prašome atsiliepti fotografus ir žmones iš kitų miestų, norinčius ir galinčius prisidėti prie projekto įgyvendinimo – fotografuoti arba padėti rengiant fotosesijas. Prisijunk prie projekto „neBrisius.lt“! Dėl detalesnės informacijos kreipkitės el. paštu info@ggi.lt.

Įvertink šį straipsnį
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Piliečių naujienos

Nusivylė „Emodži filmu“: pasigedau kritikos šiuolaikinėms problemoms (21)

Dar kartą įsitikinau, kad kino teatruose karaliauja konsumerizmas ir prastos kokybės kultas. Ko gero, nesu matęs nieko prastesnio, kaip šią savaitę matytas „Emodži filmas“ .

Glaustytis mėgstantis katinas ieško namų arba globos (3)

Mielas, jaukus, pūkuotas, minkštas, gražus, švelnus, meilus iki begalybės katinas ieško namų arba globos. Kaip jis atsidūrė gatvėje – nežinome, bet kad lauke gyvenantis katinėlis būtų toks jaukus, sunku patikėti.

Pirkėjas papasakojo, kaip viskas vyko sekmadienį Mindaugo „Maximoje“ (13)

DELFI skaitytojas tapo parduotuvėje „Maxima“ Mindaugo gatvėje sekmadienio vakarą įvykusio incidento liudininku. Jį nustebino parduotuvės darbuotojų reakcija.

Tikėjosi ramiai pasmaližiauti kavinėje – supykdė radinys leduose (168)

Rugpjūčio 17 d. su draugu ir vaikais lankėmės Vilniaus Bernardinų sode. Ten mažieji žaidė ant, atrodo, jau saugių žaidimų įrenginių, pasisupo ir karusele prie kavinės „Sugarmour“ Vasaros Rezidencijos.

Mergaičių elgesys pradžiugino Ukmergės policiją: esame sužavėti jų poelgiu (54)

Norime papasakoti apie gražų dviejų mergaičių poelgį. Vakar maždaug 10 metų mergaitės į Policijos komisariatą atnešė vyrišką piniginę, tikėdamosios, kad pareigūnai padės nustatyti savininką.