2009 metais atsirado internetinė svetainė www.modernizmas.lt, kurioje pradėta kaupti šio laikotarpio architektūros pavyzdžius, 2010 metų rugsėjį ARCHITEKTŪROS [POKALBIŲ] FONDAS rengė pirmąjį paskaitų ciklą pavadinimu „Modernizmas.lt: įtakos, ideologijos, palikimas“, pakviesdamas apie tai kalbėti penkių skirtingų šalių atstovus. Nacionalinėje Dailės Galerijoje 2011 metų gruodžio 9 d. atidaryta paroda „Modernizacija. XX a. 7-8 dešimtmečių Baltijos šalių menas, dizainas ir architektūra“, papildyta kino programa, kurioje rodytuose filmuose architektūra atlieka ne mažiau reikšmingą vaidmenį nei geografinė padėtis, ideologija ar pačio žmogaus lokacija — erdvėje, visuomenėje, kūrinio konflikte.
Šnabždesiai, peržiūros, diskusijos, prisiminimai (vyresniems), atradimai (jaunesniems) ir pagaliau — 2012 metais galerijoje „Vartai“ paskelbiama išvada kitokiu žvilgsniu. Trys jaunos kuratorės (Eglė Jucevičiūtė, Danutė Gambickaitė, Jolanta Marcišauskytė-Jurašienė) surengia Lietuvos fotografijos žvaigždžių Antano Sutkaus, Romualdo Rakausko ir prancūzo Frederico Chaubino grupinę parodą ir tokiu būdu, neaišku, pačios įtardamos tai ar ne, atskleidžia jaunosios kartos požiūrį į sovietinę architektūrą kaip į savotišką žemės paviršiaus okupantą, diktatorių, ryšininką su kosmosu ir menininku (ne tik architektu).
Čia reiktų prisiminti ir legendinio rusų kino meno genijaus Andrėjaus Tarkovskio kurtas netiesiogines sąsajas tarp kino ir architektūros kosmose („Soliaris“ 1972m.) bei Lietuvos kinematografo Arūno Žebriūno projektuotą (dabar jau apleistą) ledainę Sereikiškių parke - Jaunimo sode.
Jaunos, bet ne vienvaldės meno diktatorės, kartu su „Vartais“ surengusios parodą, pademonstravo naujos kartos, sąmonę įgijusios jau nepriklausomoje Lietuvoje trauką iki šiol mus apgyvendinančiai architektūrai bei novatorišką praeities tyrimą.
Nors oficialioje galerijos svetainėje esančiame parodos aprašyme Frederico Chaubino požiūris į sovietinę architektūrą įvardijamas kaip išorinis, teisingiau būtų šį statusą atiduoti jauniausiajai prie parodos įgyvendinimo prisidėjusiai kartai. Geografine prasme į F.Chaubiną galbūt ir galima žvelgti kaip į sovietmečio architektūros stebėtoją, tačiau egzistuoja ir laikas, kuriame šis menininkas augo, subrendo, jautė ir mąstė.
Fredericas Chaubinas beveik dešimtmetį fiksuojantis sovietinės architektūros pavyzdžius pasaulyje greičiau mums pateikia ne nuošalėje ideologijos likusio stebėtojo žvilgsnį, tačiau egzotišką vyravusio socrealistinio stiliaus peizažą, puošdamas kadrus žavinga gamta, gėlių laukais, smėliu, vandeniu — tarsi užslėpdamas pilko betono sukurtą nykumą vilties suteikiančiu kontrastu. Tiesa, tai kad šio menininko žvilgsnis nėra nukreiptas iš šalies, atskleidžia ir vienos eksponuojamos nuotraukos detalė (šį kartą norisi pastatą vadinti detale) — namo fasadas primena roboto veidą. Fredericas Chaubinas prasitarė, jog prisimena, kad tuo metu, kai sovietmetis buvo apnykęs rytus, Vakarų Europoje pasirodė fantastinis filmas apie gigantą robotą diktatorių, aiškinusį miniai elgesio taisykles, įsakinėjusį. Laimė, menininkas nugalėjo geografines kliūtis, nepasidavė fantastinei realybei ir romantišku prancūzišku prisilietimu leido mums pajusti šaltos architektūros šilumą.
Jauna karta tyrinėja, vidurinioji gina, o gyvosios legendos reprezentuoja — taip galima kalbėti apie požiūrį į sovietinę architektūrą parodoje. A. Sutkaus fotografijos neslepia tikrovės ir kuria kontrastus ne kadre kaip F.Chaubino, o vietoje. Jei vienodų nuosavų namų kvartalas pasirodys niūrus, tai viena iš fotografo vizitinių kortelių tapęs kadras iš kelto „Antakalnis — Žirmūnai“, gali sukelti norą grįžti į septintą dešimtmetį, kuriame vaikinai laukia merginų, merginos laukia vaikinų ir viskas, rodos, juda nostalgiško valso ritmu.
A.Sutkus ir R.Rakauskas patys ne kartą prisipažino, jog labiausiai myli žmones, todėl jų vaizdais išsakyta pozicija mums atpučia trūkstamus vėjus į parodą. Lietuvos fotografai šioje parodoje tampa artimiausi realybei. Tai žmonės, kurie išgyveno visą sovietinės architektūros evoliuciją savo pačių kiemuose, tačiau sugebėjo pasipriešinti jos neigiamam poveikiui kūryba ir kaip iš jau minėto A.Tarkovskio, kūrusio kaip tik tuo metu, kai kūrėsi ir socrealizmas architektūroje, filmo „Veidrodis“ pradžios, lietuvių didieji menininkai kukliai, bet užtikrintai taria: „Aš galiu kalbėti“. Ir ne veltui ekspozicija prasideda nuo jų vaizdinės kalbos. Tik prisiminę ir susipažinę su parodos tema A.Sutkaus ir R.Rakausko dėka, slenkame klausytis (žiūrėti) F.Chaubin minčių, kurios savotiškai tampa draugiško (ne draugo) kritiko mintimis rytuose vyravusiai ideologijai.
Vis dėlto, paroda pavadinta „Sovietinės architektūros fotografijų albumai“, todėl ekspozicijoje ant palangės tikrai galėjome išvysti menininkų išleistus albumus, nukreipiančius į architektūrą fotografijoje. Albumai palengvina lankytojų dalią ir leidžia nuosekliai, net chronologiškai pažvelgti į parodos koncepto materialų įprasminimą. Lankytojas gauna pakankamai medžiagos, iš kurios gali pasisiūti ir savo nuomonę bei suprasti, jog šį kartą paroda siekia dialogo su visuomene ne viena tema — ji šneka apie laiką, erdvę, kultūrą, politiką, fotografiją, ideologiją, tautybę, kosmosą, žemę, tikslus ir priemones. Šneka ir apie mus, todėl niekaip nepalieka mintis, išgirsta atidarymo metu iš kaimyno dešinėje: „Ar apie stiklinę architektūrą po penkiasdešimties metų kalbėsime taip pat?“ bei iš kaimyno kairėje:„Įdomu, ar Algimantas Nasvytis žino?“...