Aštuoneri metai „Vaikų linijoje“
Ant vienų Norvegijos Pietuose esančio Egersund miestelio poliklinikos durų kabo lentelė su lietuvišku vardu ir pavarde – „Psykolog Giedre Aleliunaite“. Šiame kabinete jau beveik metus vaikų ir paauglių sunkumus padeda spręsti laisvai norvegiškai kalbanti lietuvė. Giedrė neslepia – šiuo metu ji dirba savo svajonių darbą ir džiaugiasi nauju gyvenimo etapu. Prie to, ką šiandien yra pasiekusi, pasak jos, labai prisidėjo savanoriavimas ir darbas „Vaikų linijoje“.
„Jau pirmame kurse, kai įstojau studijuoti psichologijos, nusprendžiau, kad būtinai eisiu savanoriauti. Atsimenu, po „Vaikų linijos“ atrankos labai jaudinausi, nes ilgai laukiau atsakymo, tačiau, laimei, mane priėmė, – prisimindama šypsosi Giedrė. – Trejus metus telefonu ir internetu konsultavau vaikus ir paauglius, vėliau savanorystę tęsiau mokydamasi ir tapdama naujų savanorių mokytoja – supervizore. Po pusantrų metų jau pati vedžiau mokymus naujiems savanoriams. Tuo metu pradėjau magistro studijas ir kaip tik ieškojausi darbo – buvau be galo laiminga, kai jį man pasiūlė „Vaikų linija“. Tapau savanorių koordinatore ir rūpinausi visais savanorių darbo grafiko ir kitais reikalais.“
Universitete – teorija, „Vaikų linijoje“ – praktika
Lipdama savotiškais karjeros laiptais, Giedrė „Vaikų linijoje“ praleido aštuonerius metus, kurie, kaip tikina ji, davė ne mažiau nei studijos universitete.
„Savanorystė „Vaikų linijoje“ man suteikė daug praktinių psichologijos žinių ir įgūdžių. Universitetas orientuojasi į teoriją ir praktikos mes mažai „pačiupinėjame“, o „Vaikų linijoje“ gali gauti labai daug praktikos. Būtent čia aš išmokau teikti grįžtamąjį ryšį bei aktyviai klausytis – tai kertiniai įgūdžiai, kuriuos dabar visur naudoju, – pasakoja Giedrė. – Taip pat „Vaikų linijoje“ išmoksti pagarbaus tarpusavio bendravimo ir tolerancijos.“
Įsiminė kitokia bendravimo kultūra ir bendrumo jausmas
Ypatingi tarpusavio santykiai su kartu savanoriaujančiais ir dirbančiais žmonėmis Giedrę iki šiol traukia vos grįžus į Lietuvą užsukti į „Vaikų liniją“.
„Vaikų linijoje“ sutinki labai įvairių žmonių, su kuriais pradedi mokymus ir kartu nueini tam tikrą kelią, sukuriantį ypatingą bendrumo jausmą. Natūralu, kad motyvacija savanoriaujant kinta, bet ją palaiko čia sutikti žmonės ir bendra patirtis, – dalijasi Giedrė. – „Vaikų linijoje“ egzistuoja kitokia bendravimo kultūra – čia žmonės labai pagarbiai ir empatiškai bendrauja vieni su kitais. Toks bendravimas ugdo tave kaip asmenybę ir tu jau niekad nebebūni toks pats, koks buvai, kai pirmą kartą peržengei „Vaikų linijos“ durų slenkstį.“
Nauji iššūkiai Norvegijoje
Praplėtusi savo socialinį ratą ir sukaupusi vertingos patirties, Giedrė pajuto, kad nori kardinalių permainų, naujų iššūkių ir taip jos mintyse atsirado Norvegija.
„Buvau viena ausimi girdėjusi, kad Norvegijoje reikia psichologų, ypač dirbančių su vaikais, būtent todėl ši šalis buvo mano pirmas pasirinkimas, apsisprendus išbandyti gyvenimą svetur, – užtikrintai pasakoja Giedrė. – Supratau, kad pirmiausia turiu išmokti norvegų kalbą, todėl nedelsdama pradėjau lankyti kalbos kursus Lietuvoje, o paskui neužilgo išvykau į Norvegiją su „Au Pair“ programa dirbti aukle ir toliau lavinti kalbos įgūdžių.“
Šeima, į kurią nuvyko, žinojo Giedrės tikslą ir labai ją palaikė. Jie apmokėjo kalbos kursus ir stengėsi patys padėti, kasdien kalbėdami su ja. Taip po pusantrų metų mokymosi ir kasdienio bendravimo norvegiškai lietuvė išmoko norvegų kalbą, išlaikė privalomą Bergeno testą ir galėjo ieškotis psichologės darbo. Tiesa, klausantis Giedrės istorijos, gali atrodyti, kad viskas ėjosi kaip per sviestą, tačiau ji patikina, kad buvo visko – nuo nerimo ir ašarų iki euforijos akimirkų.
Padėjo rekomendacija iš Lietuvos
Parašiusi motyvacinį laišką ir užpildžiusi savo CV, atkakli mergina išsiuntinėjo juos į beveik visas psichologo darbą siūlančias įstaigas visoje Norvegijoje.
„Iš beveik šimto išsiųstų laiškų, sulaukiau 3 pakvietimų į darbo pokalbius. Dėl vienokių ar kitokių priežasčių tuos pasiūlymus man teko atmesti ir aš jau buvau beprarandanti viltį. Tačiau visai netikėtai mane pakvietė į darbo pokalbį Egersund miestelyje ir darbo sąlygos ten pasirodė tinkamos. Savo dabartiniam viršininkui nurodžiau, kad dėl mano rekomendacijų gali kreiptis į norvegų šeimą, kurioje dirbau, ir „Vaikų linijos“ vadovą Robertą Povilaitį, – šypsosi Giedrė. – Nuvykusi į dabartinę savo darbo vietą, iškart po darbo pokalbio iš savo viršininko išgirdau: „Jeigu tu nori – darbas tavo“. Vėliau jis prasitarė, kad pakalbėjo su mano norvegų šeima, o tada parašė R. Povilaičiui ir iš jo sulaukė labai daug gerų atsiliepimų apie mane. Jaučiausi lyg laimėjusi loterijoje! Aš amžinai liksiu dėkinga už tuos šiltus žodžius.“
Dabar psichologė iš Lietuvos džiaugiasi nauju gyvenimo etapu Norvegijoje, kuria naują socialinį ratą ir noriai dirba su Norvegijoje gyvenančiais vaikais. Šiltai prisimindama savanoriavimo patirtį, kuri padėjo augti kaip asmenybei, Giedrė prisipažįsta: „Niekas nežino, kur keliai nuves ateity, tačiau šiuo metu jaučiu, kad esu ten, kur ir turėčiau būti. Esu laiminga ir man smagu, kad „Vaikų linija“ prie to prisidėjo.“
„Vaikų linija“ gali pakeisti ir jūsų biografiją – tapkite „Vaikų linijos“ savanoriu!