Ilgai net neketinome susitikti, nes virtualus bendravimas buvo tiesiog patogesnis. Kada gali juokauti be balso ir nematydamas akių. Rašėme vienas kitam ne visada tiesą, nes buvo „nieko rimto“. Abu galvojome, kad netrukus viskas pasibaigs, nes mes neskirti vienas kitam, neatitinkame suderinamumo kriterijų, pagal horoskopus mums taip pat ne pakeliui, o ir šiaip nelabai derėjom, kartu sudėjus abiejų nuotraukas į vieną.

Vieną rudens vakarą nusprendėme susitikti netoli esančioje autobuso stotelėje. Nelabai supratau, kodėl stotelėje, juk abu važinėjome automobiliais, viešojo transporto paslaugas prisimename, tik kai prispiria reikalas. Bet nesiginčijau, paika bendravimo nuotaika ir „atvažiuosiu su raudonu žiguliu“ paėmė viršų. Juk aš važinėjau su „žaliu zaporožiečiu“, atbaidžiusiu didžiąją dalį potencialių kandidatų, nesupratusių, kad tai tiesiog juokas.

Iš tiesų jo automobilis buvo raudonas ir aš labai išsigandau išgirdusi: „Nagi, panelyte, kur važiuosime?“. Vienu momentu net norėjau apsisukti ir pabėgti, bet tada jis išgelbėjo situaciją. Ramiu tonu paaiškino, kad mes tik nuvažiuosime į „Akropolį“. Niekur daugiau. Nuo tada mes neišsiskyrėme. Tą vakarą nebuvo jokio pratęsimo, nebuvo jokių aistringų naktų viešbutyje ir bučinių laiptinėje.

Kaip ir žadėjo, parvežė namo, bet aš jau tada jaučiau, kad mes skirti vienas kitam. Man norėjosi jį kviesti namo vakarienės, o jis laukdavo mano skambučio. Paskui pradėjo „netyčia“ palikti vieną kitą daiktą, vėliau jo daiktams prireikė visos lentynos spintoje, o paskui jis tiesiog neišėjo. Visi mano draugai vienbalsiai tvirtino, kad būsiu palikta ir apgauta, kad jis „nepatikimai“ atrodo ir kad man reikia nuo jo bėgti.

Mano tėvai su juo susipažino, kai mes jau gyvenome kartu, ir jie neliko sužavėti „žentu“. Kaip dabar prisimenu, kaip man tėvai sakė: „Vaikeli, čia nieko nebus.“ Jo artimieji, beje, tvirtino kad jis be reikalo į mane įsikibo... Tačiau aš žinojau, kad tikrąjį jį galima pažinti tik per ilgesnį laiką. Ir kad už šalto fasado slypi nuoširdi ir tyra širdis.

Mes nebuvome labai jauni, gyvenome savarankiškai, todėl nesiklausiau nei vieno „patarimo“, klausiau tik savo širdies. Ir ji manęs neapgavo. Jis niekada nekalbėjo apie bendrą ateitį, tačiau mes turime bendrus namus. Jis niekada nekalbėjo apie šeimą, bet mes jau šešis metus esame šeima. Jis niekada nežadėjo man pasakiško gyvenimo, tačiau aš esu pati laimingiausia žmona, suradusi savo gyvenimo meilę ir laimę paikame interneto portale. Prieš mūsų pažintį naktimis sapnuodavau jį. Niekada netikėjau pranašiškais sapnais ir net negalvojau apie tuos pasikartojančius sapnus. Tačiau kai pradėjome kalbėtis susitikę, man atmintyje iškilo visi sapnai.

Viską apie jį žinojau. Ką jis pasakojo apie save, aš viską buvau susapnavusi: koks jis, kokios akys ir šypsena, kokie jo artimieji, ką jis mėgsta, ko vengia, kokie jo laisvalaikio pomėgiai... Sapnuose mačiau dabartinius mūsų namus, sapnavau, kad mums ne visada bus lengva, ir mes dėl daug ko pirmą kartą nesutarsime. Aš netgi sapnavau, kad mes namuose turėsime priglaustą kačiuką ir specialiai jam darysime atskiras duris, kad nevaržomai galėtų vaikščioti į kiemą... Sapnai pildosi.

Dabar mes kuriame savo ateitį kartu, suprasdami, kad tik nuo mūsų norų priklauso mūsų bendro gyvenimo sėkmė. Dabar mes esame darni pora visiems draugams, esame graži šeima dar likusiems tėvams bei artimiesiems. Visi esame laimingi, kad susitikome. O juk kartais reikia tiek nedaug, tik patikėti žmogumi ir leisti jam būti savimi. Nevaržomai, laisvai džiaugtis. Užsimerkti prieš visuomenės stereotipus ir laisvai kurti savo istoriją. Juk laimei reikia tiek nedaug – geranoriškumo ir nuoširdaus tikėjimo, kad kartu galime pasiekti visų svajonių išsipildymo. Tereikia tik tikėti žmogumi ir jį nuoširdžiai mylėti.

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

Visus žavi meilės istorijos. Realių žmonių ir tik literatūros kūriniuose gyvenančių herojų. Cezaris ir Kleopatra, Tristanas ir Izolda, Romeo ir Džuljeta, Johnas Lennonas ir Yoko Ono. Apie jų meilę sklando begalė pasakojimų. Apie ją prirašyti tomai knygų. Vieni pasakojimai – tikri, kiti – pramanyti. Vieni – primiršti, kiti – naujai atgimstantys.

Lietuvos istorijos puslapiuose taip pat įrašytas didingas meilės pasakojimas. Pavyzdžiui, pasakojimas apie Žygimantą Augustą ir Barborą Radvilaitę. Jis taip pat apipintas legendomis. Pasakojama, kad Žygimanto Augusto įsakymu 1547 m. nukaldinta pirmoji Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) auksinė moneta – dukatas – galimai turėjo įtakos valdovo likimui.

Draskomas abejonių – vykti pas gražuolę Barborą Radvilaitę ar likti rūmuose tvarkyti kunigaikštystės reikalų – didikas kaskart mesdavo į orą brangaus metalo dukatą. Kartą jis taip aukštai švystelėjo pinigą, kad šis kažkur užkrito ir nebenusileido. Valdovas suprato – tai Dievo ženklas. Ženklas pagaliau apsispręsti ir vesti mylimąją.

Atgimstančios legendos proga Lietuvos monetų kalykla išleido pirmąsias LDK nukaldintų auksinių monetų replikas, o DELFI skelbia konkursą.

Užduotis: papasakok savo įsimintiniausią meilės istoriją. Beprotišką, keistą, linksmą, o gal liūdną. Dėl kurios krausteisi iš proto. Kuri varė į neviltį tavo mamą ir tėtį. Kurios pavydėjo draugai ir kurią apkalbinėjo kolegos. Galbūt ji truko tik dieną, o gal tęsiasi iki šiol? Apie ją jau sklando legendos?

Pasakojimo apie tavo meilės istoriją lauksime iki lapkričio 19 dienos adresu pilieciai@delfi.lt (su prierašu „Legendinė istorija“), tekstus galite siųsti ir naudodamisi nuoroda žemiau. Nugalėtoją skelbsime lapkričio 20 dieną. Įdomiausias istorijas publikuosime DELFI portale.

Įdomiausios istorijos pasakotoją apdovanosime specialiu Lietuvos monetų kalyklos prizu.