Kartais pagalvoju – mano vaikystės (nuo šešerių iki dvylikos) laikais mes draugus kviesdavomės ne prisijungti prie „Facebook“, o į lauką išeiti, šaukdami jiems po langais, nes taip buvo įdomiau nei nueiti ir paskambinti ar pabelsti į duris.
Būdami anų laikų vaikais mes žinojome, kad skausmas yra, kai nusibrozdini kelius, o dabar? Jau būdami dvylikos ar net jaunesni vaikai „žino“ kas yra meilės skausmas. Nepykit, bet tokie pasisakymai tik sukelia šypseną mano veide. Kai buvau mažas, aš ir mano draugai nežinojom, kas yra smurtas, nužudymas ar kitoks žiaurus pasaulis, kokį šiomis dienomis mums rodo televizija, rašo spauda.
Mes vietoj vakarinių žinių mieliau žiūrėdavom tais laikais buvusią naujieną „Teletabius“ ar linksmai juokdavomės žiūrėdami senąją animaciją. Nors ir sovietmečiu kurti filmukai, bet jie mums buvo mieli.
O kas dedasi dabar tarp jaunimo? Merginos, vaikinai rūko cigaretes, net patys tėvai juos paskatina pirkdami „nekenksmingas“ elektronines cigaretes, neįsiskaitę apie jų daromą žalą žmogaus organizmui, o vėliau dievagojasi, kad jų vaikas sunkiai susirgo.
Šiomis dienomis (nekalbu vien tik apie jaunimą) ir mes, suaugę, nebesugebame blaiviai mąstyti, nebekviečiame draugų pabūti kartu, o ne „online“ rėžimu. Kas keletą minučių keliame naujas nuotraukas, rašome, kur esame, ką veikiame, bet ar pamąstome, kad tiems, kas skaito, žiūri yra visiškai neįdomu ir jie spaudžia „Patinka“ vien iš mandagumo? Komentuoja, kokie mes gražūs, pasikeitę, bet kai susitinkame, retas kuris pasako tai į akis.
Aš labai tikiuosi, kad bent maža dalis, bent vienas žmogus paskaitęs mano šią rašliavą, bent akimirkai sustos ir pagalvos: „Ar aš nebuvau toks pats, kai nerūpėjo internetas, buvo tikri draugai, o ne dabartiniai, patapę tik virtualiais? Gal nueikime su jais, realiais žmonėmis, šiandien į kavinę puodeliui arbatos su pyragėliu? O gal pasiimkime palapines ir visi drauge keliaukime pastovyklauti?“.
Jei nors vienas žmogus bent pagalvos apie tai, vadinasi, mano rašinys nebuvo bevertis, o jei niekas nepagalvos – vis tiek tariu didelį ir nuoširdų ačiū, kad skyrėte kelias minutes mano apmąstymų skaitymui.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!