LNOBT man yra labai svarbi vieta, nes jame ne tik praleidau daugybę vaikystės ir paauglystės akimirkų, mokiausi klausytis ir suprasti muziką, bet ir užaugau juo besididžiuodama. Šis teatras man visada buvo atspindys to, ką turime geriausio.
Deja, po šiandieninio pasirodymo savyje pajutau tą žodžiais nenusakomą nusivylimą, kad mūsų „geriausia“ toli gražu nėra taip jau gerai. Pastaruosius 8-erius metus gyvenau svetur, daugiausia Londone, kur ir toliau stengiausi neatitrūkti nuo kultūrinio gyvenimo, retkarčiais nueiti į koncertus, operas ar baletus. Tokiu būdu, matyt, pripratau prie aukšto šių renginių atlikimo lygio.
Nesakau, kad jie (anglai) tą daro geriau. Tiesiog jie stengiasi nedaryti to, ko negali padaryti pakankamai gerai. Londono Karališkajame Operos Teatre (Royal Opera House) net ir eilinis spektaklis (t.y. ne premjera, atliekamas paprastą darbo dieną ne itin žymių atlikėjų) būna atliekamas nepriekaištingai. Ir ne veltui, nes šis teatras turi itin gerbiamą reputaciją, kurią privalo išlaikyti.
Be to, yra dalykų, kurie ir šiam teatrui nepavyksta. Pavyzdžiui, pažiūrėjus jų pastatytą „Gulbių ežerą“ man susidarė įspūdis, kad anglai, kaip tauta, yra nepajėgūs iki galo suprasti Čaikovskio, jo kuriamų spalvų, iškalbingų pauzių, šokio duetų. Be to (nors tai, žinoma, yra režisieriaus pasirinkimo laisvė), mano manymu, „Gulbių ežeras“ tiesiog negali baigtis gerai. Būtent įsimylėjėlių (Odetos ir Zigfrido) situacijos tragiškumas (Odeta yra užkeikta ir pasmerkta būti gulbe) daro jį tokiu ypatingu spektakliu.
Taip pat negaliu pakęsti Anglijos Nacionalinės Operos (English National Opera) teatro spektaklių, nes jie visi būna išverčiami ir atliekami anglų kalba. Itališkos operos anglų kalba skamba gana komiškai, bet kai tai buvo padaryta ir su niekuo nenusikaltusia rusų opera „Borisas Godunovas“ (muzika M. Musorgskio), man tai pasirodė panašiau į šventvagystę.
Šių metų rugpjūčio mėnesį man teko galimybė pamatyti ir du Rusijos Didžiojo teatro baleto (Bolshoi Ballet) spektaklius – „Don Kichotą“ ir „Gulbių ežerą“. Pasirodymai atrodė tobuli. Kiekvienas scenos judesys buvo tikslus, aštrus, ištobulintas. Atrodė, kad šokti vivace ar atlikti suktuką šiems balerūnams buvo malonumas, o ne iššūkis. Jau nekalbant apie jų orkestrą, grojantį taip, it jie būtų tą patį kūrinį atlikę kasdien pastaruosius 20 metų (kas, galbūt, ir yra netoli tiesos).
Tad štai tokiame kontekste noriu pasidalinti kai kuriomis mintimis apie šiandien matytą spektaklį LNOBT. Nesu jokia meno kritikė ir net muzikos mokyklos nepabaigiau, bet muzika mano gyvenime visada užėmė svarbią vietą ir ugdė mano kūrybiškumą bei emocinį pasaulį. Ir šiuo straipsneliu nenoriu nieko įžeisti ar pažerti pernelyg aštrios kritikos. Turime, ką turime, tą reikią puoselėti, bet, galbūt, ir taikytis kažkur aukščiau.
LNOBT „Žydrąjį Dunojų“ norėjau pamatyti jau labai seniai. Jo premjera įvyko Naujųjų Metų išvakarėse 2011-aisiais metais. Taip, mano lūkesčiai buvo dideli. Naujųjų Metų progai pastatytas spektaklis! Bilietai nuolat būna šluote iššluoti! Čia tai bent. Net ir šįkart bilietus man vos pavyko gauti – paskutinę akimirką kažkas grąžino keletą jų į kasą. Beje, šie bilietai man atsiėjo po 20 eurų. Palyginimui – Londono Karališkajame Operos teatre būnant apsukriam galima gauti tikrai neblogus bilietus į tos dienos spektaklį už 12-18 eurų. Į Rusijos Didžiojo baleto spektaklius bilietus pirkau už 18-24 eurus.
„Žydrojo Dunojaus“ žanras iš pirmo žvilgsnio galėtų pasirodyti pernelyg paprastas. Renginio aprašyme skelbiama: „Tad palikite rūpesčius namie, šiame balete nekelsime egzistencinių būties problemų ir nebandysime rodyti jokių artėjančios pasaulio katastrofos nuojautų. Šis baletas skirtas džiaugtis, pramogauti, linksmintis. Garantuojame: namo grįšite valso žingsniu. “ Deja, šokti po spektaklio man nesinorėjo.
Jau ne pirmą kartą pastebiu, kad būtent tokį žanrą atliekant ir kyla didžiausia rizika, kad nepavyks sukurti pakankamai lengvos, nerūpestingos atmosferos pramogai bei linksmybėms. Jokios paslėptos prasmės spektaklyje nėra ir atskleisti nereikia, tereikia perteikti nuotaiką, bet tai nėra taip paprasta...
...nes argi galima groti J. Štrauso – valsų karaliaus! – valsus šitaip vangiai, apsimiegojus, nekreipiant dėmesio į vieną kitą nešvarią natą (koks skirtumas, juk niekas nepastebės)! Ir šokti nesinchroniškai, sunkiai. Man pasirodė, kad viena iš balerinų, atlikdama sudėtingesnes figūras, keliose scenose tiesiog žnegtelėjo, o ne lengvai nutūpė ant scenos. Vos orkestrui šiek tiek prabudus ir užgrojus gyvesnę polką buvo matyti, kad baleto trupė tiesiog nebesuspėja kartu, it jiems būtų pritrūkę kvapo. O ir pagrindiniai siužeto veikėjai, spektaklio pabaigoje turėję prisiekti vienas kitam meilę, atrodė labai žemiški. Taip, tartum vien iš jų veido išraiškų galėtum išskaityti neapykantą už visas sunkiau atliekamas baleto figūras, numindytas kojas ar išvis, užkulisių nesutarimus. Kaip jau sakiau, bilietai buvo šluote iššluoti, o atrodė taip, it jie visi būtų scenoje linksminęsi padoriai nesurepetavę.
Be to, šiek tiek nustebino ir publika, kėlusi ovacijas ir netgi plojusi atsistojusi. Vis dar klausiu savęs, gal tai aš kažko nesupratau? Nejau tikrai mūsiško žiūrovo simpatiją galima pelnyti paprasčiausiai užgrojus labiau žinomą melodiją? Prisimenu neseniai skaitytą Ievos Emilijos Rozenbergaitės straipsnį „Tebūnie pasmerkti ištroškusieji meno“, kur šis klausimas taip pat buvo gvildenamas. Lietuva yra maža, bet labai ambicinga šalis. Iš čia yra kilę neeilinių talentų, nestinga ir protingų žmonių, tik kodėl jie renkasi patylėti ir pasilaikyti savo nuomonę sau? Ar dėl to, kad niekam čia neįdomu? Kaip mums tuomet tapti kultūringesniais?
Šių dienų pasaulyje labai pasigendu kokių nors nuorodų apie tai, kas mūsų kultūroje yra vertinga. Pavyzdžiui, kokias knygas yra būtina perskaityti kiekvienam žingeidžiam šių dienų piliečiui, kokias parodas aplankyti, kuriuos autorius ir jų paveikslus atpažinti (ir kodėl), kokius architektūros paminklus pamatyti. Mokyklose tokie dalykai retai dėstomi (ir dar rečiau būna įdomūs ar aktualūs šių dienų moksleiviui), universitete – tuo labiau.. O kai kurioje žiniasklaidoje tiek daug šlamšto, kad vertingą informaciją labai sunku atsirinkti ir, tiesą sakant, dažnai gal net geriau nemėginti.
Pabaigai pasidalinsiu tuo, ką pati laikau vertybėmis. Pavyzdžiui, kiekvienais metais žiūriu Vienos Filharmonijos orkestro naujametinį koncertą per televiziją. Norėčiau pasižiūrėti ir gyvai, bet jau ketveri metai lošiu koncerto bilietų loterijoje, ir, deja, kol kas laimėti bilietų į šį išskirtinį renginį dar nepasisekė. Taip, tai būna Štrausas (visi Štrausai, nes visos jų giminės muzika būna atliekama per šį koncertą). Gyvas, tikras, išjudinantis net snobiškiausią klausytoją. Gal dėl to aš Štrausų muzikos kitokios ir neįsivaizduoju. Kai Vienos Filharmonijos orkestras pradeda savąją „Žydrojo Dunojaus“ versiją, tegu ir šimtą kartų girdėtą, nuvalkiotą, per nugarą bėga šiurpuliukai ir kaskart atrodo, kad štai tokį „Žydrąjį Dunojų“ klausytojas girdi pirmąsyk.
O tų, kuriems mano paprasto žiūrovo kritika visgi atrodo netinkama, atsiprašau. Manau, kad bijoti turime ne kritiškų žiūrovų, o tokių, kuriems visa tai išvis nerūpi.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Lankėtės renginyje? Turite kitokią nuomonę ir norite ja pasidalinti? O gal norite išdėstyti įspūdžius apie kitą renginį, kuriame dalyvavote? Rašykite mums el.p. pilieciai@delfi.lt su prierašu „Renginys“.