Pasitaiko ryškiai neturinčių, ką veikti, todėl atėjusių pasiaiškinti, pavyzdžiui, kodėl jos/jo užsakytos prekės atspalvis skiriasi nuo kataloginio. Keistuoliai. Susimąstau, kas mano gyvenime buvo ne taip, kad tokių „problemų“ taip ir neišmokau priskirti problemoms.
Juk šitiems žmonėms tai – gyvybės ir mirties klausimas, ir jų švaistomas laikas čia nebesvarbu. Kaip bebuvę, įsijungiu tokį patį režimą: aš taip pat nepatenkinta tokia neteisybe, supratingai paaiškinu, kad galėjo būti kitaip, tačiau ir duodu naują perspektyvą, kad rezultatas nėra katastrofa, net įdomesnis nei prieš tai, paaišinu, kodėl technologijos daro paklaidas.
Turėdama pietų valandą – „runch‘inu“. Pasigavau šitą žodį nuo aprašaliotų grafičiais pastatų su, iš pažiūros bereikšme, raidžių kombinacija „RUNCH“. Pasidomėjusi internete radau reikšmę: kita veikla, kuria užsiimama savo pietų metu (en. run at lunch instead of eating lunch). Valandai pamirštu viską: padėti žmonėms suprasti, kokios prekės jiems reikia, padėti kolegoms greičiau atlikti darbus. Čia niekada nebus vietos naujoms prekėms, nes tos pačios senosios migruoja iš vieno kampo į kitą, čia nebus vietos šeštam stalui, šeštam kompiuteriui, šeštam vadybininkui, nes jos tiesiog nėra. Mano tikros pareigos – asistentė, kurios vieta yra visur, o tuo pačiu niekur. Todėl ir išėjau, nes įmonė stovėti vietoje gali, o jaunas žmogus – ne.
Dabar galvoju, į ką man sviesti bjaurią šiukšlę dėl savo tokio pasirinkimo? Kodėl nustojau stengtis ir viską mečiau? Aš vis dar jaučiuosi nežinanti, kuo noriu būti užaugusi? Gal atsakymas mano augime, praeityje?
Gana sentimentalu, tačiau filosofas George Santayana (kad ir ką jis naudingo nuveikė) yra pasakęs: tie, kurie neprisimena praeities yra pasmerkti ją kartoti. O mano praeitis turi visą klaidų meniu. Tiesa, ne tą iš kurio Užkalnis užsisakinėja naują straipsnį apie prastą restoranų maistą. Maniškis meniu kitoks. Klaidas sukramčius reikia gyventi sveikiau, antraip, gresia tapti pikta cioce, kuri graušis nagus dėl netinkamo prekės atspalvio.
Štai, ko galimai ta ciocytė/aš nežinojome, kad būtume laimingesnės:
1) „Atėjau atnešti ne ramybės, o kalavijo.“ (Mato 10:34)
Taip sakydamas pats Jėzus kvietė pamiršti iliuzijas, patogumus, prisirišimus prie esamo savęs ir kito. Kalavijas skirtas pakeisti tai, kas trukdo žmogui augti dvasiškai. Jei būčiau tai žinojusi, 20-ties būčiau geriau suvokusi, ko noriu iš gyvenimo. Juk tikroji klaida yra ta, iš kurios nieko neišmoksti. Juk visai neįdomu draugams pasakoti, kad vaikystėje buvai pavyzdinga mokinė, grįždavai iki 10 val. ir vienintelis nedoras dalykas, kurį darei vietoj pamokų ruošimo – žiūrėjai „Dragon ball“.
Mama niekada neskatino lankyti būrelių. Keista, ar aš, ką nors iš viso mąsčiau tuo laikotarpiu? Kodėl nebuvo kam manęs išjudinti? Taip pat reikėjo daugiau susirasti draugų, nei ta viena geriausia klasiokė. Naujas draugas – nauja galimybė kitaip pažinti pasaulį. Kartą į duris pasibeldė kiemo vaikai ir pakvietė eiti pažaisti. Man buvo nedrąsu, todėl pasakiau, kad tiesiog leiskit žiūrėti „teliką“. Jie daugiau niekada nebeatėjo. Tai viena iš pirmųjų pamokų, kai turi imti kiek vieną pasitaikiusį šansą, nes jis gali niekada nebeateiti (tiesiogine šio žodžio prasme).
2) Daryti tai, ko tikisi iš tavęs kiti, tas pats, kaip nupirkti iš vadybininko fotelį, kai tau reikia lovos.
Mažai ką nustebinsiu pareikšdama, kad baigusi mokyklą stojau į pirmą pasitaikiusį karvės tortą. Specialybė skambėjo perspektyviai, tiek viešąjame tiek privačiąjame sektoriuose tinkama. Tik niekas nepasakė, kad tokių specialistų bus gausybė, kad galbūt to darbo niekada nedirbsi, jei tau net tada skaitant studijų programos aprašą į pašonę baksnojo žiovulys. Visi sakė – stok! Stosiu ir antrą kartą, tik šįkart, kur nėra lankomumo, kur ne dėstytojai, o praktika išmokys, ko man labiausiai reikia. Neraudoju dėl prarastų keturių metų. Studijų semestras užsienyje bei tarptautinė praktika buvo vieni drąsiausių, pilni paneigtų artimųjų baimių dėl tykančių pavojų pasirinkimų, tačiau patys vertingiausi.
Yra pasaulyje šalių, kurių valdžia trypia visas įmanomas žmogaus laisves, merginos ir vaikinai gerokai iki pilnametystės ištekinami jų pačių tėvų nuosprendžiu. Kaip laisvas, mąstantis europietis turi teisę pasirinkti mažiau numintą kelią (kad ir studijuoti budizmą. Svarbu, kad tai patiktų). Štai kur tikrasis tu. Pradžioje jausiesi vienišas, bet išbandymai tame kelyje tave stiprins, sutiksi daugiau tokių svajotojų, atrasi savo tikslus.
3) Nemanyk, kad visada esi teisi/us.
Mano patirtys, aplinka, artimų žmonių netektis mane pavertė kietu kankorėžiu, kuris mažai kam nusileidžia. Tačiau kai uždedame didžiulę spyną ant savo nuomonės – mes pralaimime. Prarandame naujas perspektyvas, galimybę išmokti naujų dalykų. Kaip tai ištaisyti? Savo tikėjimo nepakeisi, vis dėlto, galima pakeisti savo reakciją į kitokią nuomonę. Dažnai reaguodavau susierzinimu (panašiai kaip musulmonas sutikęs krikščionį), dabar bandau pradėti kalbą nuo ironiško juokelio. Galiu teigti, kad tai padeda susikaupti ir pagalvoti kitu kampu, įsivaizduoti save pašnekovo kailyje. Taip transformuojuosi į įdomesnę, supratingesnę pašnekovę.
4) Kai tampi tam tikro amžiaus, neprivalai elgtis kaip to amžiaus atstovai.
Kai esi 16-iolikos svarbų vaidmenį vaidina tavo išvaizda, ar turi paną/berną, ar „shūlėje“ negauni į kaulus, kiek alaus skardinių patvarkai... Tikrąjį statusą gausi išsikovoti, kai išvyksi studijuot į kitą miestą, o būdų yra begalybė. Visada būk savo herojumi, ne kitų. Kitiems rūpi tik jie patys.
Yra 25-erių metų merginų ir vaikinų, kurie dar neprarado nekaltybės, savanoriauja. Enrique Iglesias koncerte, kuriame buvau, neslėpdamas pasakė, kad laukė savo dienos iki 25-erių, kai tuo tarpu dauguma jo draugų padarė tai su moterimis už pinigus labai jauni. Tuo tarpu aš mėgstu karts nuo karto pasavanoriauti. Tokiu būdu atsiimu savanorystės teikiamą gėrį iš jaunesnės savęs, kuri, deja, nieko panašaus neveikė.
35-erių – nevedę, bevaikiai, dinamiški, lankantys būrelius, atrodantys kaip 25-mečiai ir nežadantys nieko keisti. Neseniai susipažinau su moterimi, kuri tokio amžiaus išėjo iš gerai apmokamo darbo, stojo į doktarantūrą, pradėjo šokti ir važinėja į Pietų Afriką daryti tyrimus. Šis atvejis ypatingas tuo, kad tokie jos pasirinkimai buvo spyris depresijai tiesiai į nasrus, kai ją paliko užsienietis vaikinas jam pasakius, kad laukiasi. Kartais, jog drąsiai elgtumėmės, mus turi pastumti kita jėga…
85-erių – nedrebantys nuo amžiaus naštos, atvirkščiai, drebinantys pasaulį savo kelionėmis, vedantys aktualius pranešimus įvairiomis temomis. Renginyje į kurį buvau pakviesta ankščiau minėtos moters, žymus fotografas David Goldblatt pasakojo apie sunkų gyvenimą apartheido šalyje – Pietų Afrikoje. Jis su šeima ne kartą buvo pagrobti, apvogti savo pačių namuose. Jis buvo tarsi iš dominuojančios baltųjų mažumos, dažnai vadinamas baltuoju komunistu, tačiau jo fotografijos buvo apie neteisingą juodaodžų gyvenimą, jis nenustojo pasauliui skleisti šios žinios net būdamas 85-erių.
5) Čia turėčiau aprašyti penktąją pamoką, tačiau to nedarysiu. Net, kai atrodo viską žinai – tavęs laukia staigmena. Visada liks vietos naujam dalykui, net nelaukiant dar 20 metų...
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!