Suviliojęs kolega mane vedžiojo už nosies

 (209)
Galbūt tai pasirodys įprastas merginos, kurios viltys ir svajonės buvo sudaužytos, pasvaičiojimas apie nelaimingą meilę, o gal tiksliau apibūdinant – santykius.
© Fotolia nuotr.

Sakysite, kad ši mergaitė dar nežino ką reiškia trumpalaikiai santykiai ir nesuprato, kad nusileidus saulei pamiršo nusiimti rožinius akinius. Sakykite, ką norite, bet aš turiu tvirtą nuomonę – kiekviena gyvenimiška istorija yra pamoka, o kiekviena, nors ir menkai įsižiebusi kibirkštėlė, į mūsų kasdienybę atneša arba botago kirčius, arba... „(...) jie gyveno ilgai ir laimingai“ pabaigą.

Taip, sakysite, kad aš dar jauna ir man viskas prieš akis, bet juk pačios puikiai suvokiame, kad pačią (kaip mes perdėtai pavadintumėme skyrybas) blogiausią dieną niekas nepaguos, kol pačioms neprašvis protas. Na, nebent jūs esate kyborgas ir nuo pat pirmos laisvės minutės sugebate užsibrėžti naujus tikslus ir linksmai kikendama imatės kasdienių darbų.

Su draugėmis vis pajuokaujame (juokavau, kol tai gąsdinančiai pradėjo panašėti į tikrą tiesą), kad mano gyvenime vyras atsiranda kas metus – lyg pagal grafiką. Jau kokius keletą metų iš eilės vasarą užmezgu draugystę, kuri... galėtų tęstis, bet, deja, baigiasi vienodai – skyrybomis. Žinoma, kiekvieną kartą į mano gyvenimą užklysta vis kitas žmogus su kita istorija ir... Galiu pasidžiaugti, kad kiekvieni santykiai (jeigu juos galima taip pavadinti) užsitęsia šiek tiek ilgiau nei prieš tai buvę. Na... Pagal visus paskaičiavimus po kelerių metų galėsiu antrąją puse pasidžiaugti bent pusę metų...

Naujame darbe dirbti pradėjau nuo šių metų gegužės mėnesio pabaigos. Dar vienas juokingas mano gyvenimo faktas: beveik kiekviename darbe užmezgu kokį romaną, kuris... vis tiek baigiasi vienodai – skyrybomis ir vienos arba kitos pusės išėjimu iš to darbo. Sau pasakiau „Na jau ne, šiame darbe tikrai nieko nesusirasi, net negalvok apie tai.“ Taigi, rimtai nusiteikusi dirbau iki rugpjūčio mėnesio...

Juokais su kolege susilažinome, kad mane supirš su vienu iš kolegų vaikinų (taip, šiame darbe buvo tiek vyresnių, tiek jaunesnių darbuotojų). Susitikome keturiese po darbo bare ir... iš baro išėjome susikibę už rankų, o vakarą pratęsėme visi pas mane. Nepasakosiu visų detalių, bet tą naktį girdėjau žodžius, tokius kaip „aš labai džiaugiuosi, kad suradau tave; labai norėčiau, kad dabar sustotų laikas, nes man labai gera su tavimi“ ir t.t.

Visada norėjau, kad mano santykiuose viskas vyktų gretai, nes tiesiog nemėgstu ilgai laukti... Todėl tą savaitę jaučiausi lyg pasakoje: kitą dieną jis man pasakė, kad jam esu vos ne visas gyvenimas ir pasiūlė tapti jo mergina, dar kitą dieną – kad mane baigia įsimylėti, po to, kad jau myli. Bandžiau neprarasti sveiko proto, bet...

Viskas buvo gražu ir miela, kol... Pirmadienį, nuvežęs mane į darbą, tiesiog dingo. Nei rašė, nei skambino, nei atrašė, nei atsiliepė. Ačiū likimui tik už tai, kad nors ir dirbdami tame pačiame darbe matomės retai. Po kelių dienų paklausęs, ar pykstu (o taip... Būčiau galėjusi net gyvam žmogui gerklę perkąsti), paaiškino, kad šiuo metu nežino, kas su juo darosi ir nežino, ko nori. Labai atsiprašo, jam gėda ir pan. Tačiau jaučiau, kad viskas tuo nesibaigs. Ir buvau teisi.

Nekaltai parašydavo, ką veikiu, kaip laikausi, ar dar pykstu. Po kelių dienų pradėjo vėl rodyti dėmesį, sakyti, kad manęs pasiilgo (mano kvapo, kvėpavimo ir pan) ir vieną dieną pasakė, kad atvažiuos pas mane. Gerai. Atvažiavo, elgėsi lyg niekur nieko, sakė, kad pasiilgo. Neiškentusi paklausiau, kas čia vyksta. Gavau atsakymą, kad rudenėjant jam užeina depresija ir jis tiesiog nieko nebenori. Pažadėjo, kad daugiau taip nebus, o jei bus, pabandys su savimi susitvarkyti ar bent jau man pasakyti, kas vyksta. Pažadėjo, nes aš jam buvau brangus ir mylimas žmogus.

Viskas vėl atrodė gerai, lyg iš pasakos. Aš jam daviau savo buto raktu. Viskas buvo gerai, kol... Nebendravimas kelias dienas man jau tapo įprastu dalyku. Taip, mes abu dirbam, turim savo draugus, bet kai draugai paklausdavo apie jį... Man jau būdavo gėda prisipažinti, kad aš nieko nežinau, nes pas mus eiliniai nekalbadieniai. Jis vėl dingo. Neatsiliepė, nerašė, neskambino, neatrašė. Supykau ir apie ką galėjau galvoti tą akimirką – tik kaip atsiimti raktą. Jau buvo į viską nusispjauti. Mano skambučius jis tiesiog ignoravo. Paskambinusi iš kito numerio ir išgirdusi jo nustebusį balsą supratau, kad „prigavau“. Jo atsakymas, kodėl ignoravo mano skambučius, buvo „aš miegojau“. Na... Pagal laiką, kada skambinau, buvo galima suprasti, kad vos praėjus 5 minutėm po darbo pabaigos jis tiesiog užmigo ir užsimerkęs važiavo į namus. Kad man buvo meluojama, jaučiau gan senokai, bet save raminau, kad kalba ne mano protas, o moteriška isterija.

Pasakiau, kad noriu pasikalbėti apie tai, kas vyksta, o jis man atsakė, kad jau turbūt supratau, ką jis norėjo pasakyti. Tai yra, kad tarp mūsų viskas baigta. Galų galiausiai tiesiog susitarėm, kada aš atgausiu raktą. Jis turėjo atvažiuoti pas mane ir jį paduoti, bet viskas baigėsi tuo, kad jis darbe atėjo nuleidęs galvą, padavė raktą ir nuėjo. Viskas.

Prie viso to turėčiau pridurti, kad iki mums susikimbant pirmą kartą už rankų, jis prieš du mėnesius buvo išsiskyręs su mergina, su kuria buvo kartu apie dvejus metus. Išsiskyrė, nes ji lakstė paskui kitus. Nemeluosiu, buvo akimirkų kai pagalvodavau, kad ne ji, o jis lakstė paskui kitas... Po pirmos dingimo savaitės jis pasakė, kad tai niekaip nebuvo susiję su buvusia ir su ja tikrai viskas baigta. Taip pat dar tomis „gerosiomis mūsų santykių dienomis“ jis man papasakojo keletą savo juodžiausių gyvenimo detalių. Taip sakant, atsivėrė, nors nežinau dabar, ar tai buvo nuoširdu...

Beje, kai paklausiau jo, ar ne per greitai viskas vyksta, jis man atsakė: „Jausmams neįsakysi, kada greičiau, o kada lėčiau veikti.“ Gražu? Taip, suokti jis mokėjo...

Neslėpsiu, man tikrai liūdna, nes jau buvau patikėjusi, kad pagaliau radau JĮ. Tačiau nėra taip liūdna, nes... važiuodama namo ir žiūrėdama į krentančius lapus supratau, kad man taip neskauda širdies, nes per tuos du mėnesius aš nežinojau, ar tai kas buvo, būtų galima pavadinti santykiais... Tiesiog norėčiau, kad man kas nors paaiškintų, kas tai buvo? Buvau gražiai apgauta, ar... tai dar ne pabaiga?

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

Norite pasidalinti savo istorija? Rašykite el.paštu pilieciai@delfi.lt su prierašu „Vaikas“ arba naudokitės žemiau esančia nuoroda:


Įvertink šį straipsnį
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Piliečių naujienos

Ar „Maxima“ pasimokė iš skaudžios nelaimės Rygoje? (8)

DELFI skaitytojas tapo parduotuvėje „Maxima“ Mindaugo gatvėje sekmadienio vakarą įvykusio incidento liudininku. Jį nustebino parduotuvės darbuotojų reakcija.

Tikėjosi ramiai pasmaližiauti kavinėje – supykdė radinys leduose (163)

Rugpjūčio 17 d. su draugu ir vaikais lankėmės Vilniaus Bernardinų sode. Ten mažieji žaidė ant, atrodo, jau saugių žaidimų įrenginių, pasisupo ir karusele prie kavinės „Sugarmour“ Vasaros Rezidencijos.

Mergaičių elgesys pradžiugino Ukmergės policiją: esame sužavėti jų poelgiu (54)

Norime papasakoti apie gražų dviejų mergaičių poelgį. Vakar maždaug 10 metų mergaitės į Policijos komisariatą atnešė vyrišką piniginę, tikėdamosios, kad pareigūnai padės nustatyti savininką.

Įspėja dviratininkus: šioje Kauno vietoje būkite akylesni (79)

Norėjau pranešti apie įvykį, kuris nutiko rugpjūčio 15 d. dienos metu tarp 14.00 iki 16.50 val. Buvau nuvažiavęs su dviračiu prie Kauno bazių Pramonės p. 1.

Prašo padėti susirasti darbą: esame jauna šeima ir mums labai trūksta pinigų (133)

Pamačiusi darbo (darbo, o ne pašalpos) maldaujančių žmonių prašymus, dažnai atkreipdavau dėmesį ir aš. Ir visuomet apimdavo toks nenusakomas nesmagumo jausmas. Kokioje beviltiškoje situacijoje turėjo atsidurti toks žmogus, kad viešai atvertų savo žaizdas? Dabar pati savo kailiu suprantu, kad tai padaryti nėra lengva.