Mintyse užsibrėžiau tikslą – arba veislinis šuo su dokumentais, arba prieglaudinukas. Pagaliau pavyko įkalbėti tėvus ir kartu pradėjome leisti vakarus, ieškodami būsimo šeimos nario. Kriterijai augintiniui buvo paprasti, kartu neįprasti, tačiau visa šeima sutikome – norime nedidelės, nulėpausės, šiurkštaus kailio barzdotos kalytės.
Po poros savaičių gyvunugloba.lt puslapyje atradau Utenos šunų prieglaudos skelbimą, kuriame pamačiau mūsų mažylę. Nedvejodama parašiau prieglaudos vedėjai ir jau po poros dienų iš mamos sulaukiau skambučio ir išgirdau, kad mažoji jau Vilniuje, pakeliui į savo naujuosius namus. Atsimenu, kaip visą diena negalėjau paslėpti šypsenos veide, o grįžusi namo radau laimingus šeimos narius, kurie negalėjo paleisti mažosios iš rankų ir buvo įsitraukę į diskusiją dėl to, kaip pavadinti naująjį augintinį.
Smulkaus sudėjimokalytė, juodo kailio, šviesiai nuspalvintų kojų ir snukučio, savo aštriu žvilgsniu tyrė mūsų veidus ir smalsiai šniukštinėjo kiekvieną namų kampelį, kur ieškojo, ką galima sugraužti ar kur pasislėpti. Nuolat klausiantis žvilgsnis ir nenuraminamas pašėliškumas šaukte šaukė – „Aš skrisiu per gyvenimą!“, todėl galų galiausiai mažoji gavo Kuosos vardą. Ir, manau, vardas tobulai tiko.
Visą paauglystę Kuosa praleido krėsdama pokštus. Po mėnesio jau pametėme skaičių sugraužtų batų vidpadžių, įdomu tai, kad tik kairės kojos. Pamenu, vieną dieną grįžusi namo savo kambaryje radau išdarkytus siūlų kamuolius ir vietoje kilimo ant žemės puikavosi spalvotas siūlų nėrinys, kurio viduryje patenkinta saldžiai miegojo mūsų išdaigininkė. Vaikščiodama miškais vis prisimenu kaip viena pavasarį, maždaug prieš du metus Kuosa laukuose pamatė stirną ir nedvejodama ją nusivijo. Atsimenu, su drauge porą valandų ieškojome jos miškuose, kol galiausiai paskambinau mamai ir paprašiau, kad paieškotų jos kieme prie namų, gal kažkokiu būdu bus grįžusi namo pati. Ir ką jūs manote? Ilgai ieškoti nereikėjo. Pasiutelė sėdėjo prie buto durų, kantriai laukdama, kol ją įleis namo. Prieš metus, žiemą, Kuosa užlipo ant stiklo ir susipjaustė pėdą, tačiau tai netrukdė jai linksmai šokinėti per metro aukščio sniego pusnis ir žaisti su kitais šunimis. Tai tik įrodo, kokia laisva jos siela, kurios negali pažaboti jokie trukdžiai.
Kuosa sėkmingai praaugo „mažo“ šuns kriterijų ir būdama metų jau siekė kelius. Nuolat pasišiaušusio kailio ir barzdos savininkė dar vis žvelgia smalsiu žvilgsniu, kuris daugeliui pasirodo piktas, krečia įvairias šunybes ir lekia laukais, keldama nosį į dangų ir laimingai maskatuodama uodega. Iš smulkutės kalytės išaugo didelis, suaugęs šuo, užimantis nepakeičiamą vietą šeimoje.
Galiu drąsiai sakyti, kad jei ne Kuosa, dabar neturėčiau vienų artimiausių draugų savo gyvenime, nežvelgčiau į pasaulį su šypsena ir laisve, kurią mato mano augintinė. Kuosa mano širdyje visada išliks geriausia pagalbininke, į mūsų šeimą atnešusia tiek juoko, tiek liūdesio, džiaugsmo ir net pykčio. Jei ne ji, mano ateities planuose nebūtų noro tapti veterinare ir padėti būtent tokiems, kaip kažkada buvo ji – apleistiems, silpniems ir išsigandusiems. Manau, vieną kartą paauginus šunį, tavo širdis yra paženklinama šių keturkojų ženklu. Džiaugiuosi priėmusi sprendimą „įsivaikinti“ paklydėlę ir niekuomet nesigailėsiu šio poelgio.