Ji apsižvalgo, tikėdamasi rasti laisvą vietą, bent maišams pasidėti. Šįkart jai sekasi, jos akys sužiba, kai dešinėje pusėje pastebi niekieno neužkariauta sostą – laisvą sėdynę, padengtą rusiškus kilimus primenančia danga. Autobusui pajudėjus iš vietos, į tikslą pajuda ir ji. Bindzena iš lėto, linguodama į abi puses, kol galiausiai pasideda maišus ir atsidūsta. Tai stebėjusi kita senučiuke užkalbina ją:
- Sunkius maišus čia tampai per tokį šaltį, – pareiškia kailiniuota, berete žilus plaukus prisidengusi senjorė, sėdinti priešais.
Senučiukė pažvelgia į pašnekovę ir nuoširdžiai nusišypso, kaip mažas kūdikis sulaukęs tėvų dėmesio.
- Na, kad kitaip niekaip. Viskas anūkėliui. Va, net nupirkau sulčių jo mėgstamų, – taria ji ir iki pusės ištraukia žalią sulčių pakelį iš maišo, – Brangios, bet geriau jau aš kažko atsisakysiu, bet jį palepinsiu. Geras vaikelis jis.
Pašnekovė skeptiškai nužvelgia senučiukę ir išrėžia:
- Galėtų ir padėti močiutei už tai.
Senučiukė dar kartą nusišypso ir palinksi galva lyg pritardama į ją nusitaikiusiai skeptikei.
- Tokia jau moters dalia, rūpintis vyrais. Tokios mes užaugom, tai jau mūsų kraujyje, nori to ar ne.
Stovėjau šalia ir stebėjau priešais mano akis besirutuliojančią istoriją. Paskutiniai senučiukės žodžiai sunkiai grimzdo mano sąmonėje, blaškėsi, draskėsi ir nesileido skandinami. Jie ėmė priešintis ir lyg burbulai po truputį kilti į paviršių, norėdami parodyti savo svarbą ir reikšmę. Galiausiai teko juos pripažinti, kaip pripažįstame klaidas, nenoriai, iš lėto, su begale dvejonių. Negi tikrai jos tokia dalia ir ji negalinti nieko pakeisti? Ar ji mano, kad per vėlu tai keisti, ar jai trūksta jėgų sukilti prieš jai įdiegtas tiesas? O gal ji taip stipriai buvo susitaikiusi su savo sukurta realybe, jog jai tai net teikė malonumą, nepaisant visų aukų. Ar tai buvo tyriausia ir pati seniausia moteriškumo išraiška – rūpestis? Bet rūpestis eina koja kojon su meile, lyg įsimylėjėlių pora negalinti nė sekundei paleisti vienas kito rankos. Taip, meilė buvo kuras varantis šią spindinčio sniego fragmentais apibarstytą senučiukę.
Nudelbiau žvilgsnį į autobuso grindis, šios buvo pilkos ir nuo jų sklido šaltis, kuris brovėsi į mano kojų pirštus, nepaisydamas storo, guminio batų pado. Liūdesio kibirkštis spragtelėjo manyje ir pilkšvos mintys palengva leido šaknis mano galvoje.
Kuri šiuolaikinė mergina taip elgtųsi, kaip ta senučiukė? Kuri įveiktų visus speigus, vien tam, kad jos mylimas žmogus galėtų pasimėgauti, saldžiu, ant liežuvio savo pėdsaką paliekančiu, sulčių skoniu, atsisakydama savojo gurkšnio?
Suabejojau šiuolaikiniu moteriškumu. O vėliau ir vyriškumu. Jų nebėra, dabartiniame pasaulyje jiems vietos neatsirado. Moterys nori būti princesėmis, aplink kurias šokinėja juokdarys, galintis bet kurią akimirką užsimesti šarvus ir stoti į kovą dėl jos garbės ir rankos. O vyrai – ne ką geresni, nori turėti visas, bet verkia dėl tos, kuri paspruko, supratusi, kad jis kiaulė, gebanti demonstruoti savo vyriškumą tik su užkariautų lovų skaičiumi. Ir nei vienas, nei kitas neskuba susilaukti atžalų, galbūt, giliai suvokdami, kad pasiklydusių, gyvenimo šioje žemėje nerandančių dūšių ir taip pakanka.
Vienintelė išvada, besiraizganti galvoje, yra ta, kad vyriškumas ir moteriškumas išnyko. Jie nebeaktualūs, pamiršti ir juos prisimename tik norėdami sukritikuoti. Valdo lygybė. Moterys pasivijo vyrus, kurie taip ilgai varžė jas, ir perėmė jų darbus, o vyrai palengva krypsta į šalį lyg nebevaldoma mašina ant ledo, ir tikisi geriausio – supratimo iš aplinkinių.
Įsivyravo žmogiškumas, tolerancija ir rolių kaita. Ne visi su tuo sutinka, priešinasi bambėdami bei įžeidinėdami: „Koks tu vyras?“, „moterys taip nesielgia!“, „nebūk boba“. Deja, naujas pasaulis, kuriamas naujos kartos, o ši nebevaržoma įsitikinimų, ji laisva ir nebijanti naršyti. Tik laikas parodys, kur tai nuves, o tuo tarpu tenka su nostalgija grožėtis senosios kartos pasikaustymu ir ištikimybe.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!