Pasak Giedrės, Slovėnijoje viskas tarsi ranka pasiekiama: iki Vienos ar Venecijos vos 2-3 valandos kelio, iki Zagrebo pusantros.

- Kuo konkrečiai dabar ten užsiimi (visa tavo veikla: studijų kryptis, kiti papildomi užsiėmimai?)

Visų pirma tai į Slovėniją aš atvažiavau mokytis magistrantūros, o jau po to susidarė visas gyvenimo planas. Kadangi mokausi „Kultūrinius skirtumus ir transnacionalinius procesus“, kas žmonių kalba reiškia socialinę ir kultūrinę antropologiją, norėjau labiau įprasminti savo pagrindines studijas ir imti taikyti mokslus per praktiką. Tad šį semestrą pradėjau atlikinėti praktiką Lietuvos Respublikos ambasadoje Slovėnijoje, kur dirbu švietimo ir kultūros srityje bei Slovėnijos nacionalinėje UNESCO komisijoje, kur koordinuoju pirmąjį Pietų Europos jaunimo forumą apie pasaulio paveldą.

Kadangi Slovėnijoje visa finansinė atsakomybė krenta ant pačios pečių, tad dirbu padavėja – velnio nešėja miesto kultūros centre bei alternatyviam bare, kuris pastaruoju metu tapo labai populiarus tarp lietuvių. Manau, jog, būnant 24 metų iš tėvų imti pinigus yra kažkiek nepadoru...

Praėjusį semestrą vaidinau teatre. Dabar, radusi laisvą minutę, nueinu pašokti. Veiklų čia iki soties, tik reikia norėti ir apie tai kam nors prasitarti, po to žiūri - vyksta.

- Kaip kilo tokia idėja išdumti į užsienį? Kas pastūmėjo? Kodėl nelikai Lietuvoje?

Lietuvoje pabaigiau bakalauro studijas, nors paskutinius studijų metus praleidau Šveicarijoje. Ten ir supratau, kad studijos svetur tave užaugina labiau kaip žmogų, nes įgyji daugiau įvairios patirties, sutinki žmonių iš viso pasaulio, susiduri su tam tikrais sunkumais, kas stiprina ir ugdo tave kaip asmenybę, išmoksti naują kalbą.

Manau, kad važiuoti mokytis į užsienį nėra joks kriminalas, nes kai pagalvoji, kai iš pavyzdžiui Rokiškio žmogus važiuoja mokytis į Vilnių, nekyla jokių klausimų, tai kodėl ta panika atsiranda, kai išvažiuoji mokytis už sienos - manau, čia medijos per didelis išpūstas burbulas ir valdžios nesugebėjimas tiesiai šviesiai žiūrėti į situaciją, nes migracija yra viena iš aktualių, bet ne problemų šiandieninėje visuomenėje.

- Kodėl būtent SLOVĖNIJA? Na, pvz., kuo sužavėjo, patraukė, kodėl nesirinkai kokios tradicinės lietuvaičių mokslų šalies (Jungtinės Karalystės, Danijos...)?

Man patinka čia būti žmogumi stebuklu, o ne dar vienu imigrantu, nes žmonės tikrai stebisi ir rankom ploja už idėją iš tokios jiems tolimos šalies atvažiuoti mokytis čia. Pabaigusi universitetą, atvažiavau į Slovėniją atlikti praktikos, išmokau kalbą, susiradau draugų bei tobulą programą magistrantūrai, kurią organizuoja 6 universitetai: kas semestrą gali važiuoti mokytis vis kitur, iš viso šioje programoje mokosi tik 36 žmonės visoje Europoje ir mokytis reikia anglų kalba.

Kita priežastis - Slovėnija yra geriausia šalis Europoje būti studentu, nes socialinė politika čia daug palankesnė nei bet kur kitur, pvz., mokslas dažniausiai yra nemokamas, jei studijuodamas dirbi, nemoki mokesčių, o gauni tik algą, tad ir darbdavių interesas įdarbinti studentus yra gana didelis ir pinigų šaltinį rasti nesudėtinga.

Na ir geriausia dalis - valstybė čia iš dalies kompensuoja maistą studentams beveik visose miesto kavinėse. Įsivaizduok tokį gyvenimą - atsikeli ryte ir negali apsispręsti, kur eisi pavalgyti: pas kiniečius, tailandiečius, o gal meksikiečius ar indus. Studentas čia tikrai yra žmogus.

- Kokia Slovėnija Tave ten pasitiko?

Stebino šilti orai iki pat lapkričio ir tik kokia viena lietaus savaitė rudenį. Keista, bet žiemą miriau iš šalčio prie -10, kas Lietuvoje yra visiškai normalu. Ir galvojant, kad šita sostinė yra tikrai nedidelė,
tačiau kultūrinis gyvenimas čia tiesiog verda.

Labai patiko ir tai, jog dviratį čia gali nusipirkti už 20 eurų ir, matyt, kad nuvažiuotum nuo vieno miesto galo iki kito užtrunka 40 minučių ir beveik visur yra normalūs dviračių takai.

Galbūt sunku pirmiausiai buvo savaitgaliais, nes visi slovėnai išvažiuoja namo ir tu lieki vienas, jei nevažiuoji drauge su jais valgyti naminio maisto. Kita problema yra ta, jog universitete čia toks pats chaosas, kaip ir Lietuvoje, kai neaišku, kas ką daro ir kas už ką atsakingas. Bet po to jau tiesiog pagauti sistemą su kuo ir kaip kalbėtis ir dalykai vyksta. Susumavus, Slovėnija yra geras miksas tarp vokiškosios kultūros, kur žmonės yra punktualūs, organizuoti, tvarkingi, turintys strategiją ir Balkanų kultūros, kur vyrauja temperamentas, meilė žmonėms, geras vynas, pan.

- Papasakok plačiau apie šalies kultūrą, žmones, politiką kokius matai pliusus, minusus bei skirtumus tarp Lietuvos?

Valstybės politikoje čia dabar vyksta toks pat chaosas kaip ir Lietuvoje: žmonės keikia valdžią, nori atstatydinti ministrus, nes finansinė krizė aplankė ir juos. Žmonės čia kur kas vieningesni; protestuojant grupei žmonių, ją palaikyti prisijungia žmonės iš kitų sričių, šiaip piliečiai stebi stebi, ką veikia jų politikai ir dažnai į tai reaguoja konstruktyviai, o ne tik tarpusavyje paburnoja.

Kultūrinis gyvenimas čia taip pat aktyvesnis, bet jei kam nors įdomus klubinis gyvenimas, tai čia jis beveik neišvystytas, nes daug populiaresnės alternatyvios vietos arba tiesiog pasisėdėjimai su alaus ar vyno taure namie, parke ar prie upės.

Slovėnija, kaip ir Lietuva, yra tapusi žinių visuomene, tad didžioji dauguma mokinių eina mokytis į universitetus, tik jie ten praleidžia vidutiniškai 8 metus, nes pasiimti akademines atostogas yra daug lengviau nei Lietuvoje, taip pat surinkus visus kreditus gali turėti metus laiko su studento statusu ir visomis nuolaidomis rašyti savo magistrinį ar bakalaurinį kuo dažnai žmonės ir naudojasi.

Slovėnai kaip ir lietuviai yra vieni didžiausių poliglotų Europoje, nes apie 70 proc. slovėnų kalba 3 kalbomis, kai Lietuvoje 51 proc. žmonių žino bent dvi užsienio kalbas, o abi valstybės nepriklausomybę gavo tik prieš kelis dešimtmečius. Problemos visose srityse, manau, yra panašios, tik vienur geriau tvarkomės mes, kitur - jie.

- Kokias matai ateities perspektyvas su savo profesija ir kur jas ketini įgyvendinti: tenai ar grįžti į Lietuvą?

Antropologija yra puikus mokslas tapti išsilavinusiu žmogumi, tačiau vargu ar sukuria tau konkrečią darbo sritį, kur galėtum demonstruoti savo žinių bagažą. Dabar žinau tik tiek, jog nuo rugsėjo
išvažiuoju mokytis į Stokholmą, nuo sausio - į Barseloną, o jau po to, gal važiuosiu pasiganyti į Indoneziją, gal stosiu į doktorantūrą Kanadoje, gal užpuls noras kurti namus ir šeimą, o gal tiesiog dirbsiu kokioje nors taikos misijoje Gruzijoje.

Lietuvos iš savo planų neišbraukiu, nes matau, kiek daug ten galima nuveikti, kaip linksmai gyventi, nes ir tuose kasdieniuose paburnojimuose yra nemažai šarmo. Tiesiog reikia nepasiduoti kritinei masei!