Viena DELFI skaitytojas papasakojo, kaip jam teko iš pakeleivio išgirsti netikėtą ir labai nemalonų klausimą, dėl kurio iki šiol automobilyje jis vežiojasi plaktuką.
„Čia – mano istorija, kodėl aš nebeimu pakeleivių vyrų. Nutiko gal prieš 15-20 metų. Su nuosavu autobusiuku vežiojau prekes po Lietuvą. Navigacijos sistemos dar nebuvo, o norėdamas sutrumpinti kelią, vadovaudamasis žemėlapiu, patekau į kažkokį Žemaitijos miestelį. Ten keliai išsiskyrė, o žemėlapyje vieno jų nebuvo pažymėta. Kaip tik sankryžoje pamačiau keleivį, kuris „balsavo“.
Sustojau, paklausiau, kur važiuoja, paklausiau ir man reikalingos krypties – jos sutapo, ir mes pajudėjom. Visą kelią kalbėjom apie nereikšmingus dalykus: orą, kelią, mašinas, darbą... Net amą praradau, kai pakeleivis lyg niekur nieko pasakė: „O kas būtų, jei aš tave dabar nužudyčiau?“ Kaip šaltu dušu būtų nulieję. Įvertinau situaciją, mintimis suplanavau, ką reiktų, pakrypus įvykiams bloga linkme, daryti. Pagalvojau, arba psichas, arba automobilis su kroviniu jam parūpo. Tai truko gal kokias 15 sekundžių, o aš apsimečiau, kad dėl automobilio ir magnetofono triukšmo jo žodžių nesupratau, ir vysčiau pokalbio temą apie tuos nereikšmingus dalykus. Visa laimė, kad neužilgo privažiavom jam reikalingą vietą. Jis vargais negalais išlipo. Po to karto visą laiką už sėdynės vežiojausi plaktuką-kirvį, bei iki šiol pavežu tik merginas ir vyresnio amžiaus pakeleivius. Vyrams, jaunuoliams niekada nestoju – o kam tos problemos...“, – šiurpiu pasakojimu pasidalino skaitytojas.
Kita skaitytoja pasidalino istorija, kai nemalonioje situacijoje teko atsidurti jos draugei – net teko panaudoti dujų balionėlį.
„Tai buvo jau senokai. Mano viena gera draugė mokytoja dirbo vienoje kaimo mokykloje. Į darbą važiuodavo maršrutiniu autobusu, nes savo automobilio neturėjo. Dažnai tekdavo stabdyti pravažiuojančius automobilius, nes kartais užtrukdavo mokykloje. Kartą sustojus automobiliui, pagyvenęs vairuotojas pasisiūlė ją pavėžėti. Pagalvojusi, kad gali būti rimtas žmogus, sutiko.
Pavažiavus keletą kilometrų, pradėjo grabalioti apie kojas... Išsigandusi, ji norėjo iššokti iš važiuojančio automobilio, buvo sulaikyta. Laimė, spėjo iš rankinuko išsitraukti dujų balionėlį ir papurškusi į veidą, ištraukė iš automobilio raktelius ir vairą pasuko į šalikelę. Grįžusi ašarodama pasakojo, kaip ji išsigando“, – tai, kas nutiko draugei, papasakoja DELFI skaitytoja.
Panašiai nutiko ir kitai merginai.
„Man kažkada irgi vos pavyko pasprukti. Važiavau autostopu, vairuotojas iš pradžių siūlė kur nors nuvažiuoti maloniai laiko praleisti, o atsisakius išsuko iš pagrindinio kelio į sodus. Laimei, teko sustoti prie pervažos, aš atsidariau dureles, jis dar bandė mane griebti, bet aš nudūmiau neatsisukdama – laimei, nesivijo, ir automobilių aplinkui buvo, dar nebuvo nuvežęs į atokią vietą... Ir dabar nupurto, kai prisimenu...“, – prisiminė viena DELFI skaitytoja.
DELFI skaitytoja Aurika prisiminė situaciją, kurioje atsidūrė būdama 16-os metų.
„Skaitydama kitų straipsnius prisiminiau vieną tokį nutikimą, kurį patyriau, kai man buvo 16 metų... Į smulkmenas nesigilinsiu, bet man reikėjo nuvykti į Marijampolę iš Kauno. Pinigų neturėjau, tad eidama stabdžiau automobilius, bet tik tuos, kuriuos vairavo moterys. Iš pradžių niekas nestojo, bet po kurio laiko sustojo dailus automobilis, kuriame sėdėjo solidaus amžiaus vyras. Atrodė tvarkingas, pasiturintis džentelmenas, tad nusprendžiau, kad jis gali mane pavežėti. Pavežėjęs iki automobilių aikštelės, kurioje norėjau išlipti, jis sustojo ir automatiniu būdu užrakino duris. Nors išsigandau, bet to neparodžiau ir pareikalavau, kad mane išleistų, bet jis pradėjo prašyti, kad su juo užsiimčiau seksu, jis neva sumokės, bet piktai pasakiau „Ne“ ir liepiau išleisti mane. Nežinau, kaip jis nesiėmė prievartos ar kažko panašaus, bet tik atrakino duris, man išlipus atsisveikino ir išvažiavo. Niekados nepamiršiu tos patirtos baimės akimirkos, bet džiaugiuosi, kad nieko blogo nenutiko... Tai tik parodo, kad negalima teisti žmogaus pagal išvaizdą...“, – praeities istoriją prisiminė kita mergina.
DELFI skaitytoja Rūta, atvirkščiai, pateikė visai kitokį požiūrį. Ji sako, kad blogų emocijų, keliaudama pakeleivingais automobiliais beveik nėra patyrusi.
„Kelionės autostopu man primena be galo daug šviesių atsiminimų. Kodėl keliavimas autostopu yra smagesnis, linksmesnis, įdomesnis ir prasmingesnis, nei važiavimas autobusu ar savo transporto priemone? Pirmiausia, tranzuojant mes susipažįstam su daugybe įvairių žmonių. Taip pat, jei keliaujam didesnį atstumą, tai su autobusu nusibosta važiuoti tris valandas, o tranzuojant dažniausiai tenka išlipti, persėsti ir pailsėti nuo važiavimo, pabuvoti vietose, kuriose šiaip neišliptum, paglostyti arklį, pamaitinti jį obuoliais, o gal užlipti ant kalno ir nužvelgti apylinkes. Toks keliavimas man parodė, kad Lietuvoje yra be galo daug gerų žmonių, tiesiog tuos blogus matome labiau, ryškiau, juos išdidiname.
Aš niekada nekeliauju viena, nes, žinoma, atrodo nesaugu, keliaujam dviese su draugu. Kol neįlipome į automobilį, visada pasižiūrime jo numerius, kiek įmanoma pašnekinam žmogų ir suprantam, ar jis gali būti patikimas. Jei atrodo įtartinas, tai niekada nelipam, mandagiai pasakome, kad mums nepakeliui.
Žinoma iš daugybės malonių kartų važiavimo yra buvę sykių, kad drebėjo širdis man, nors draugas ramindavo, kad viskas gerai. Dažniausiai nervindavausi dėl didelio greičio, blaškymosi arba tada, kai vairuotojas būdavo susierzinęs, turėjo asmeninių problemų. Pavyzdžiui, kartą važiavome su vairuotoju, kuris labai greit lėkė, nervingai kalbėjosi telefonu apie tai, kad prieš dvi valandas sudaužė automobilį ir dabar važiuoja į Ukmergę pirkti kažkokių dalių jai. Buvo labai baisu, o kai pasakiau, kad man bloga (maniau, paleis mus), jis tik nusišypsojo ir tarė: „Mergaitė prie greičio nepripratusi“. Spaudžiau draugui ranką ir meldžiausi... Įvyko stebuklas ir mes nukakome, kur mums reikėjo, o vairuotojas sustojo, papasakojo, kur mums dabar eiti, parodė kelią, buvo draugiškas. Bet čia tik pavieniai atvejai iš daugybės nuostabių.
Kartą, kai valandą žiemos metu tranzavom ir visai nebuvo automobilių, mus pavežė žmogus iki namų, nors jam visai ne ten reikėjo, jis mus nuvežė 30 km toliau, iki pat namų, nes suprato, kad autobusų nebėra, o žiemą automobilių mažai. Ir tokių situacijų yra buvusi ne viena.
Net keista, kaip per tris ar dvi valandas, o kartais – dar trumpiau, susibičiuliauji, sužinai apie žmogų, apie visą jo gyvenimą. Kadangi patyrėme labai gerų emocijų tranzuodami, sutikome daug gerų žmonių, tai net pyragą kepdavau ir imdavome į kelionę, ir vaišindavome geruosius Lietuvos žmones, kurių yra daug.O kaip smagu, kai tas pats vairuotojas paveža jau nebe pirmą kartą, juk tai jau garantuotai užsimezgusi draugystė!
Žinoma, yra blogio, tačiau jis ryškus visada, o gėrio žmonės nepabrėžia, juk kai mes laimingi, tai ir aprašyti tą laimę sunkiau. Dažniausiai liejame blogas emocijas. Draugiškas patarimas tranzuotojams: nekeliaukite vieni (ypač merginos), įsitikinkite, kur sėdate, o jeigu važiuojant pasidaro baisu, nerodykite baimės ir, žinoma, kepkite pyragus, nes yra daug gerų žmonių, kuriems verta atsidėkoti! Mes tariame nuoširdų ačiū visiems, kurie mūsų keliones pavertė švente!“.
Prašome Jūsų – pasidalinkite savo patirtimi: ar Jums teko vykti autostopu, naudotis socialiniuose tinkluose esančių grupių pagalba, norint į kitą Lietuvos galą nuvykti greičiau ar pigiau? Su kokiais vairuotojais ar pakeleiviais esate susidūrė? Jūsų laiškų laukiame el.paštu pilieciai@delfi.lt su prierašu „Kelionė“. Patirtimi galite pasidalinti ir naudodamiesi nuoroda žemiau:
