Šiuolaikiniai siaubo filmai: ką žiūrėti, kad priverstų drebėti

Vienas populiariausių kino žanrų tarp jaunimo tiek pasaulyje, tiek Lietuvoje neabejotinai yra siaubo žanras. Per pastaruosius šimtą metų šis unikalus, priversti drebėti iš baimės galintis reiškinys pateikė mums šimtus įvairiausių tematikų filmų pavyzdžių. Kiekvienas jų tam tikrame dešimtmetyje sugebėdavo kažkuo išsiskirti. Deja, prasidėjus tikram idėjų badui, naujajame tūkstantmetyje galime pasidžiaugti vos keliais dėmesio vertais žanro darbais, kurie išties sukelia įtampa ir tikrą siaubą.

Siaubo pradmenys

Galima trumpai apžvelgti žanro istoriją ir geriausius pavyzdžius, galinčius išgąsdinti bet kokį kietuolį. Pradžiai reikia paminėti, jog pirmuoju siaubo filmu laikomas 1896 metais pasirodęs trumpametražis kino pionieriaus prancūzo Georges‘o Melies‘o darbas „Velnio namai“ (Le Manoir du Diable/The House of the Devil). Šiuo, vos trijų minučių trukmės filmuku režisierius sukėlė tikrą paniką, nes žiūrovams siaubūnai iki tol buvo žinomi tik iš knygų puslapių. Tame filme ypatingai vaizdingai perteikta mintis privertė žiūrovus sunerimti ir pajusti tikrą baimę.

1922 metais pasirodė vokiečių „Nosferatu“ (Nosferatu, eine Symphonie des Grauens), tapęs savotišku atsaku Bramo Stokerio „Drakulai“, net ir dabar priverčia krūpčioti viską mačiusius žiūrovus. Vien filmo muzika, gotiškai pateikta aplinka ir košmariškas siaubūnas sukuria neišdildomą įspūdį. Būtent nuo vokiečių filmo prasidėjo žinomiausių literatūrinių kūrinių ekranizacijų ciklas, kuriose buvo vaizduojami išradingi ir išties siaubingi padarai. Taip, pradedant nuo ketvirto dešimtmečio, galima sutikti „Drakulą“ (Dracula, 1931), „Frankenšteiną“ (Frankenstein, 1931), „Frankenšteino nuotaką“ (Bride of Frankenstein, 1935), „Vilkolakį“ (The Wolfman, 1941) ir kitus padarus, anais laikais kėlusius tikrus košmarus.

Po siaubingų padarų atėjo metas tematikai apie maniakus. Vienu pradininkų tapo kino genijaus Alfredo Hitchcocko „Psichopatas“ (Psycho, 1960), turėjęs tris labai silpnus tęsinius. Galima paminėti ir tais pačiais metais pasirodžiusį „Smalsųjį Tomą“ (Peeping Tom, 1960).

Vėliau prasidėjo skerdynių era. Pasaulis išvydo Džeisoną Vurhisą ir jo epopėją, susidedančią iš vienuolikos „Penktadienis 13-oji“ (Friday the 13th) dalių, aštuonių košmarų su Fredžiu Kriugeriu juostose „Košmaras Guobų gatvėje“ (A Nightmare on Elm Street) ir Maiklo Majerso žudynių ciklo „Helovynas“ (Halloween).

Kino ekranuose tuo metu triumfavo ir kiti padarai – zombiai, rykliai ir milžiniškos gyvatės, tačiau nė vienas jų negalėjo prilygti vaiduokliams ir velniams. Pastarieji devintajame dešimtmetyje perėmė estafetę ir iki šių dienų dominuoja siaubo žanre. Buvo išties smagūs laikai, kai kino kūrėjai sugebėdavo pateikti kažką prasmingo ir visiškai naujo, kai idėjos buvo šviežios ir nebuvo jokių perdirbinių. Tačiau tie laikai jau tapo užmarštimi, nes prasidėjus naujam tūkstantmečiui, prasidėjo vien tiek kopijavimai, tęsiniai ir perdirbiniai, o pasirodžius vienam ar kitam originalesniam filmui į siaubo žanro mylėtojų namus ateina tikra šventė.

Naujoji siaubo era

Naujas tūkstantmetis atnešė labai daug mistinių filmų apie vaiduoklius ir nelaimingas dvasias. Amerikiečiai nemažai idėjų perėmė iš Azijos filmų kūrėjų, todėl plačiam žiūrovų ratui rinkoje buvo pristatyti „Skambutis“ (The Ring. 2002), Pagieža (The Grudge, 2004), „Tamsus vanduo“ (Dark Water, 2005) ir „Akis“ (The Eye, 2008).

Pirmą kartą pasirodžius būsimo filmų ciklo hitui „Paranormalūs reiškiniai“ (Paranormal Activity, 2010), prasidėjo taip vadinamas buitinės kameros fenomenas – rodomus įvykius bandoma atkurti iš ganėtinai tikroviškos perspektyvos. Nereikia pamiršti, jog pirmasis toks projektas buvo „Bleiro ragana“ (The Blair Witch Project, 1999), tikrai išgąsdinęs visus žiūrovus, tačiau toks filmavimo stilius „užgeso“ ir nebuvo ištobulintas iki anksčiau minėtojo. Deja, visi dabartiniai bandymai pernelyg juokingi ir neįtikinantys. Labiausiai juoką kelia filmų aprašymai, kuriuose dominuoja užrašas – „sukurta pagal tikrus įvykius“.

Šiais laikais daug dėmesio skiriama ir kraujo vaizdams. Tokie filmai verčia ne bijoti, o tiesiog šlykštėtis rodomais vaizdais. Iš populiaresnių galima paminėti Eli Rotho „Hostelį“ (Hostel, 2005), „Pjūklą“ (Saw, 2004) bei „Spjaunu ant tavo kapo“ (I Spit on Your Grave, 2010).

Šiuolaikiniams siaubo filmams sunku prilygti tokiems žanro šedevrams kaip „Rozmari kūdikis“ (Rosemary‘s Baby, 1968), „Egzorcistas“ (The Exorcist, 1973), „Lemties ženklas“ (The Omen, 1976) ar Stanley‘io Kubricko „Švytėjimui“ (The Shining, 1980). Bet visada būna išimčių ir viena jų tampa šių dienų siaubo genijus Jamesas Wanas. Šis režisierius su kiekvienu savo filmu sugeba vis labiau šokiruoti publiką.

Tai - pradedant nuo jo debiutinio „Pjūklo“, kuris, tiesa, nėra labai tinkamas siaubo žanro atstovas, nes jį galima laikyti psichologinio pobūdžio trileriu. Reikia pripažinti, jog šis kino kūrėjas žino puikų gąsdinimo receptą. Tą įrodo 2007 metų „Mirtina tyla“ (Dead Silence) ir po trijų metų pasirodęs kraupus ir negailestingas „Tūnąs tamsoje“ (Insidious, 2010). Filmas sulaukė dar baisesnio tęsinio, tačiau net ir šie paminėti filmai negali prilygti tam, kas pasirodė 2013 metų rugpjūtį.

Režisierius pristatė vieną baisiausių amerikiečių siaubo filmą, po kurio žmonės išeidavo išbalę. Tris dešimtmečius nebuvo tokio siaubo filmo kaip „Išvarymas“ (The Conjuring). Puikiai sukurtas filmas vien savo bauginančia ir nemalonia atmosfera sugebėjo žaisti su žiūrovų nervais. Pridėjus neprastą garso takelį ir meistrišką operatoriaus darbą bendras filmo vaizdas padaro neišdildomą įspūdį. Tokius filmus galima suskaičiuoti ant rankų pirštų.

Iš geresnių ir originalesnių pastarojo dešimtmečio filmų galimą paminėti „Grėsmingą“ (Sinister, 2012), „Įkalintą pragare“ (Drag Me to Hell, 2009), „Veidrodžiai“ (Mirrors, 2008), „Emilės Rouz egzorcizmą“ (The Exorcism of Emily Rose, 2005), „Nusileidimą“ (The Descente, 2005) ir „Psichoterapijos seansą Nr. 9“ (Session 9, 2001). Kitais atvejais siaubo kūriniai yra tik neskoningi ir visiškai banalūs, pasikartojantys žanro darbai, kuriais ne tik neišgąsdina, bet net nenustebina įdomesne istorija.

2014-ųjų pradžia kine su siaubo žanru

Šiais metais jau pasirodė penktasis „Paranormalių reiškinių“ (Paranormal Activity: Marked Ones) filmas, kuris, kaip ir įprasta, su kiekvienu nauju pasirodymu kinuose suprastėja. „Šėtono belaukiant“ (Devil‘s Due) dar kartą įrodė, kad siaubo filmui galimas ir buitinės kameros triukas ir tikroviškumo ieškojimas. Artimiausias ir išties unikalus šių metų siaubo žanro projektas yra filmas „Okulus“ (Oculus), kuriame galima pajusti ne vien tik siaubą ir padoriai išsigąsti, tačiau ir pamatyti neįprastą, gana įdomų siužetą. Nenuostabu, filmo kūrėjais tapo „Tūnąs tamsoje“ ir „Išvarymo“ komanda, o ši kompanija žino, kaip galima paveikti žiūrovą. Originalumo stokos jų pristatytame darbe nematyti. Kitas filmas - „Purgenas 2: anarchija“ (The Purge: Anarchy), kuris, tikėkimės, bus geresnis už pirmtaką. Idėja buvo visai nebloga, tačiau įgyvendinimas - tragiškas.

Štai tokie patys populiariausi naujo tūkstantmečio amerikiečių siaubo filmai, kuriais bandoma gąsdinti kino salėje sėdinčius žmones. Dabar reikia tikėtis, jog kiekvienais metais galėsime sulaukti vis malonesnių žinių iš siaubo žanro stovyklos ir pamatysime originalesnius žanro darbus, kaip tai daro Jamesas Wanas su savo komanda. Naujausias jų darbas „Okulus“ Lietuvos kino teatruose - jau nuo balandžio 25 dienos.