Šiandienos įrašas bus trumpas. Iš tikrųjų – net dvi valandas po rungtynių pabaigos vis negalėjau prisiversti prisėsti rašyti.
Slogutis... didelis slogutis.
Tikriausia, pusė Lietuvos dabar džiaugiasi, kad nepralaimėjome didesniu, nei devynių taškų skirtumu ir tęsiame kovą. Mano bei daugumos čia atvažiavusių sirgalių nuomonė kiek kitokia. Slogutis jaučiamas dėl negerėjančio žaidimo, dėl to, ką matome aikštelėje. O ir tikram sirgaliui – bet koks pralaimėjimas yra žiauru. Galbūt šis slogutis susijęs ir su oru, bet nuo realybės nepabėgsi.
Na ką... Šiandien dar kartą įsitikinome, kad mūsų grupėje visos komandos yra panašaus pajėgumo, o Lietuvos komanda nėra kažkuo išskirtinė. Nedaug trūko ir būtume važiavę namo bei pasikartotų 2009 m. čempionato Lenkijoje scenarijus. Vis dėlto pavyko pasiekti bent tą mažesnę pergalę, t. y., nepralaimėti daugiau nei 9 taškais.
BET. Už poros dienų kausimės toliau. Kausimės su pirmąsias tris vietas A grupėje užėmusiomis komandomis – Ukraina, Prancūzija ir Belgija. Iš pirmo žvilgsnio, A grupė neatrodo tokia pajėgi kaip mūsiškė, tačiau tokiuose čempionatuose nuo tam tikros dienos visos rinktinės tampa lygios.
Neišskiriame naujoje E grupėje nei „favoritų“, nei „lūzerių“, siūlome nedaryti to ir jums. Nuo šiol privalome laimėti prieš visus.
Komandos vyrai išėjo daryti savo namų darbų, o sirgaliai eina daryti savųjų. Ryt gal būsiu geresnės nuotaikos, parašysiu ką nors gražaus, pvz., apie mūsų laisvalaikį.
Ir – ačiū, vyrai. Ačiū, komanda! Mes su jumis ir niekur nedingsime. Jūs juk žinot :)
