Sirgaliaus dienoraštis: pergalė namų arenoje

Penktadienį rungtynes žaidėme namų arenoje. Taip, taip, susidarė labai panašus vaizdas. Buvo užpildyti apie du trečdaliai arenos ir beveik visi sirgaliai – lietuviai. Kur ne kur matėsi išsibarstę bordiniai latviai, o slovėnų beveik nebuvo, todėl jautėmės lyg žaistume namuose, Lietuvoje, kur priešininkų sirgaliai niekuomet nedominuoja.

Rungtynes, manau, visi dar puikiai prisimenate. Turime dar vieną pergalę, nors ir ji lengva nebuvo. Komandai sekėsi žymiai geriau, jei dėl gynybos komandai priekaištų reikšti teisės neturime, su puolimu dar tikrai nėra viskas gerai. Labai gerai, kad dar likę pora rungtynių grupėje, per kurias treneriui bus galima „atšlifuoti“ puolimą, rasti naujų slaptųjų ginklų!

Šiandien (penktadienį - DELFI) mums nebuvo leista įsinešti į areną vienos iš didžiųjų vėliavų su vyčiu, praleido tik trispalvę. Kaip mums paaiškino apsaugos darbuotojai, tai – FIBA nurodymas, kuris primena dvigubų standartų taikymą. Mūsų žiniomis, toks sprendimas buvo padarytas po Lietuvos ir Makedonijos rungtynių, kai ant makedoniečių atsineštų vėliavų buvo užrašyti serbus įžeidžiantys šūkiai.

Todėl buvo nuspręsta leisti įsinešti tik oficialias valstybines vėliavas be jokių užrašų. Kas pasakys, kad vytis neoficiali Lietuvos vėliava? Mes tikrai taip nemanome ir toks sprendimas mums atrodo mažų mažiausiai keistas, todėl ketiname rytoj pratęsti savo įrodinėjimus tam, kad kitų rungtynių metu galėtume šią vėliavą atsigabenti.

Manau, žiūrovai matė ir girdėjo, kad ir vėl giedamas sutrumpintas Lietuvos himno variantas – be trečiojo posmo. Tai jau nebekelia kažkokių ypatingų emocijų, tiesiog keista, kodėl mūsų šalies krepšinio federacija nekelia šio klausimo aukščiausiu lygmeniu. Net neabejoju, kad nesutrumpinta himno versija, atitinkanti visus FIBA keliamus reikalavimus, tikrai yra, turiu ją ir savo kompiuteryje, tiesiog, mano manymu, kažkam nesinori pastovėti už Lietuvą iki galo...

Po rungtynių su braliukais latviais bendravome itin draugiškai. Ne per daug nuliūdę jie sveikino mus, sakė „next time“, kas reiškia pažadą mus nugalėti sekantį kartą.

Po rungtynių dar turėjom keletą valandų gražaus laiko kol miestelis dar pilnas gyvybės, apėjome įvairiausius jo barus, pasižiūrėjome, kaip žmonės švenčia, linksminasi. Buvome serbų, bosnių bei makedonų baruose, visur pilna žmonių, ir visur matosi žaliai geltonų marškinėlių – lietuvių buvo visose vietose, kur tik stabtelėjom.

Vakaro verdiktas: geriausias maistas – pas serbus, geriausi šokiai – pas makedonus, geriausias „tūsas“ – pas bosnius. Aišku, nelabai gali lyginti visus tuos barus su lietuvišku „Švyturio“ baru prie arenos, kai žaidžia Lietuva.

Šeštadienį poilsio diena – mūsų grupės komandos nežaidžia. Tai tikrai labai laiku, nes poilsio reikia komandos vyrams, ypač tiems, kam teko praleisti „už vairo“ daugiausiai minučių. Reikia poilsio ir mums, pradeda jaustis miego trūkumas, užkimo beveik visų balsai, skauda dešinės nuo būgnų mušimo... Taigi rytojaus dieną planuojame praleisti ramiai: nuvažiuoti prie ežero, paskaityti knygą, pagaliau – niekam netrukdant parašyti naują, įdomų dienoraščio įrašą.

Vėlai vakare žadame traukti į netoliese esantį Kranj miestelį, aplankyti vietinio metalistų „pub‘o“ bei paklausyti išsiilgtos muzikos.