Penktadienis mūsų komandai ir mums, visos Lietuvos sirgaliams, atnešė dvi džiugias žinias – savo pusfinalyje nugalėjome kroatus, o kitame prancūzai su ispanais taip vieni kitus nuvargino, kad rungtynėm pasibaigus atrodė žymiai prasčiau, nei lietuviai!
Bet kokios vakar buvo rungtynės! Ką mūsų vyrai išdarinėjo ketvirtajame kėlinyje! Taip žaidžiančių lietuvių dar niekas nenugalėjo, tokio komandinio žaidimo galėtų pasimokyti dar daug kas. Mūsų komanda sutrypė kroatus per penkias ketvirtojo kėlinio minutes, be jokio šanso „atsilošti“.
Nors penktadienį dėl viso pikto dar likau krepšinio žiūrėti namie, prisėdau rašyti tik po ispanų ir prancūzų pusfinalio. Na, neįmanoma buvo to daryti rungtynių fone. Senai taip nesijaudinau stebėdamas mačą, kuriame Lietuva nežaidžia. Gražus, aukščiausio lygio krepšinis ir net keista, kad tokiose įtemptose rungtynėse, kaip pusfinalis. Juose, kaip ir finaluose, dažniausiai vyrauja nervų karas, gynybinis krepšinis bei prastas pataikymo procentas. Čia mes matėme visai ką kitą. Prancūzai, Tonio Parkerio dėka, visas rungtynes vijosi varžovus, išplėšė pratęsimą bei laimėjo! Daug aistruolių samprotavo, kad geriau būtų finale žaisti su prancūzais – vieną sykį juk jau nugalėjome, vadinasi, įmanoma. O aš sakau – Lietuva taip žaisdama paties ne tik ispanus, bet ir amerikiečius. Jei tik šie kada į Europos čempionatą įsiprašys.
Mūsų vyrai šiandien iš aikštelės išėjo iškeltomis galvomis bei trykšdami energija, kas yra pirmasis žingsnis link pergalės. Ilgamečių bei pastovių čempionų – ispanų šmėkla vyrams miegoti nebetrukdys, kas dar labiau leis susikaupti finalui.
Kaip aš šiandien pavydėjau savo draugams arenoje... Kolegos, būčiau vaikas – būčiau bliovęs šiandien besibaigiant rungtynėms ir stebint per TV jus, šėlstančius iš laimės, šokančius bei rėkiančius „mes laimėėėėėjom!“. Pasigailėjau labai smarkiai, kad likau, nebemoku sirgti atskirai nuo jūsų, emocijos visiškai kitos... O kai užplūsta džiaugsmas – paprasčiausiai nėra su kuo juo pasidalinti!
Dar prisimenate, kad mes vis dar „gyvename“ Kroatijoje..? Tai va, šiandien ryte, bepusryčiaudami ir besidalindami įspūdžiais iš ketvirtfinalio, nusprendėme pakeisti savo planus ir kraustytis į Slovėniją, prisijungti prie pagrindinės sirgalių grupės, apsistojusios Naklo miestelyje. Ei, „autobusas“, girdite?? Sekmadienį mes pas jus atvažiuojam! Su Ozziku priešakyje!
Kaip tarėm, taip padarėm – rezervavome kambarius, o man, kaip likusiam saugot namų teko pagrindinė užduotis – susitarti su viešbučiu Kroatijoje, kad išvyksime kiek anksčiau, nei buvome planavę, bei atgausime pinigus už neišbūtą laiką. Užduotis ne iš lengvųjų, tad nusprendžiau ją atlikti iki mūsų rungtynių, kad po to... Žinot, būna juk kerštingų žmonių kartais...
Bet viskas pasisekė idealiai, vietinė darbuotoja su šypsena viską perskaičiavo, atidavė skirtumą bei pašmaikštavo, kad supranta, kodėl atėjau ryte, o ne vakare. Pažadėjau, kad jų rinktinės smarkiai neskriausim.
Po rungtynių, su šypsena iki ausų bei ta pačia Kalniečio „maike“ išdidžiai išėjau iki parduotuvės miestelyje, užsukau į kavinukę pavalgyti. Nė vieno pikto žvilgsnio, keletas sveikinimų ar mandagių galvos linktelėjimų – nedaug kas reagavo į Lietuvos pavadinimą ar krepšinio marškinėlius. Jei gerai supratau vietiniu dialektu, prie sekančio staliuko vyrai ginčijosi kažką apie vietinę futbolo lygą. Taigi, va, kiekvienam savo.
Na ką... Matyt, „susirašysime“ pirmadienį ryte. Po finalo sėsti rašyti nepažadu, bus per daug emocijų. Gerai gerai, meluoju, bičiuliai, po finalo – tikrai ne tas rūpės. O kalbant apie pažadus – išvažiuodamas čia kai ką pažadėjau parvežti. Laikas vykdyti pažadus!