Pirmojo etapo metu, apsigyvenę Blede, jau vien užmetę akį į žemėlapį supratome, kokioje gražioje vietoje gyvename. Miestelis ir dar keletas jų apsupti kalnų, apylinkėse gausu upių, upelių bei ežerų. Laisvadienį buvo puikus oras, tad vienbalsiai nusprendėme patinginiauti ir nulėkti prie ežero.
Pasikonsultavę su vietiniais, nusprendėme aplankyti jų rekomenduojamą vietą – nerealaus grožio Bohinjsko ežerą, esantį kiek aukščiau kalnuose. Skanūs „Čevapčiči“ (kažkas panašaus į maltos jautienos šašlykus), dar visai karšta saulutė – puikus pusdienis besimaudant, skaitant knygą, tiesiog grožintis vaizdais.
Pasibaigus grupės kovoms turėjome visą dieną pačiam miesteliui apeiti. Bledas – tikras kurortas, pritaikytas tiek vasaros, tiek žiemos atostogų praleidimui. Aplink miestelį matosi daugybė nuorodų į keltuvus ar slidinėjimo trasas, o aplink visą didžiulį ežerą driekiasi pėsčiųjų bei dviračių takai, miestelyje daugybė užkandinių, viešbutukų, apartamentų – infrastruktūra aukšto lygio.
Vienas iš tokios sėkmės raktų – pagalvės mokestis, kurį ir mes klusniai mokėjome. Aplankėme įspūdingą pilį, stūksančią ant Bledo ežero kranto. Sutikome ten ir bičiulius iš pagrindinės grupės. Žodžiu, pilis buvo pilna lietuvių!
Apsižiūrėjau, kad taip ir neturiu pilies nuotraukos iš tolo, viliuosi, kad bent iš dalies susidarysite įspūdį iš vaizdų, fiksuotų pačioje pilyje. Na, ir turėčiau įspėti skaitančius ir užsimanysiančius ten nukakti – takelis į viršų „nudusina“ labiau, nei takelis į Holivudo kalną!
Keletas žodžių apie aptarnavimą Slovėnijoje. Žiūrint turisto akimis – esu maloniai nustebintas. Iki šiol lankytos pietinės Europos šalys nepasižymėjo gera aptarnavimo kokybe, tačiau čia, kiek teko susidurti – kavinės, restoranai, parduotuvės, degalinės, net maisto pristatymas – viskas labai nuoširdžiai, draugiškai ir su šypsena. Net pačiam nuotaika pakyla, kai lieki patenkintas ne tik paslaugos kokybe, bet ir ją suteikusio žmogaus skleidžiama šiluma.
Po rungtynių su Prancūzija turėjome galimybę kiek pasiblaškyti po Liublijanos senamiestį. Gražus ir labai kompaktiškas. Gal man net kiek primena Taliną. Tikrai dar važiuosime ten, o nuotraukų bus dar daugiau! Ir visa Liublijana, lyginant su Vilniumi, nedidelė, nuo žiedinio miesto aplinkkelio iki centro – tik 5-6 kilometrai.
Na, o šias eilutes rašau jau iš Kroatijos, Istrijos regiono, Umag miestelio ant jūros kranto. Atvykome čia septyniese (su puse) ir apsistojome iki pat čempionato galo. Važinėsime į rungtynes, tai reiškia maždaug kas antrą dieną. „Navigacija“ rodo 126 kilometrus iki Stožyce arenos Liublijanoje. Šiandien kelyje, su sustojimais nusifotografuoti slėnyje bei muitinėje, sugaišome dvi valandas. Tikiuosi, kertant sieną per porą savaičių niekas nepasikeis...
Per likusias laisvas nuo rungtynių dienas ne tik vartysimės ant gultų pajūryje, bet ir apvažiuosime apylinkes, išbandysime vietinę virtuvę bei vyną daryklėlėse, kurių čia apstu. Laukite tolimesnių „nedarbinių“ dienoraščio įrašų!
