Jaunas ir labai perspektyvus kino kūrėjas kviečia atsidurti negailestingame veidrodžiuose gyvenančių dvasių pasaulyje, kurį gaubia daug neišaiškintų paslapčių, ir pamatyti dviejų nuskriaustų vaikų likimą bandant išnarplioti visą tiesą apie blogį, pasklidusį jų namuose.

Apie ką mes čia…

Vaikystėje praradę tėvus Kailė ir Timas po daugelio metų vėl susitinka ir bendromis jėgomis bando išnarplioti keistą nutikimą, kuris įvyko tą naktį, kai žuvo jų mama ir tėtis. Visos pastangos išaiškinti tiesą nuveda prie senovinio ir labai gražaus veidrodžio, kuris savyje kaupia daugybę paslapčių. Deja, ne visos jos - geros ir laimingai pasibaigia…

Kūrinio vidus

Paskutiniaisiais metais, kaip jau įprasta, pasirodo visiškai nekokybiški, nuvalkioto siužeto ir absurdiškai parašyto scenarijaus siaubo žanro filmai, kuriuose vis susiduriame su tam tikromis klišėmis. Tendencija kurti filmus naudojant buitinės kameros efektą taip įgriso, kad su kiekvienu nauju siaubo filmu reikia melsti kūrėjų malonės, kad juosta būtų panaši į vaidybinį filmą. Paskutinis ir vienas geriausių visų laikų amerikiečių siaubo atstovų buvo praėjusių metų Jameso Wano šedevras „Išvarymas“, kuris išgąsdino visą pasaulį. Laukti „Okulus“ buvo verta tik dėl vienos priežasties – tai „Išvarymo“ ir „Tūnąs tamsoje“ kūrybinės grupės darbo vaisius. Tiesa, laukti buvo verta, nes tai - tikra atgaiva akimis ir protui.

Filmas turi idėja, puikiai „užsuktą“ siužetą ir gerai parašytą scenarijų, kuriame intriguojančiu tonu atskleidžiamas visas šios istorijos pamatas. Persikėlimai iš vienos vietos į kitą, prisiminimai ir kiti taip vadinami „flashbackai“ nuostabiai papildo filmo siužetinę liniją, kurią galiausiai vainikuoja nuostabiai prie scenų priderinti siaubo elementai. Tai lyg trileris su gąsdinančiais priedais, kurie peržiūros metu sukuria tikrą euforiją. Didžiuosiuose ekranuose filmo pasirodymas vyksta išties sklandžiai, todėl akivaizdu, jog ši juosta pretenduos į geriausios titulą šiais metais savo žanre. Originalumu pasižymintys filmai - tai retenybė, o šis – išties vienas unikalesnių dėl savo pasakojimo manieros. Tai priverčiantis pajusti stingdančią baimę filmas.

Pagrindiniai juostos personažai sukurti labai įdomiu principu. Filme lyg ir vystomos dvi istorijos, kiekviena iš jų turi savo herojus, todėl išskirti, kas yra viršesnis, nėra taip paprasta. Priešistorės akimirkomis dominuojantis tėvas ir motina parodo šeimos idilę ir pateikia gero auklėjimo pavyzdį - vaikai mato tikrą vaikystę ir džiaugiasi gyvenimu naujame name.

Vėlesni laikai parodo vaikiškos psichinės būklės sutrikimus, kurie juos kamuoja ilgus metus ir nepaleidžia iki galo. Kailės personažas dominuoja visame pasakojime, tačiau jos personažas pernelyg sukaustytas kitų veikėjų ir paties blogio, sklindančio iš veidrodžio pusės, todėl negalime iki galo suvokti viso jo stiprumo. Timas irgi nėra per daug atskleistas personažas, tačiau bent jo baimės ir fobijos puikiai pateikiamos viso filmo metu.

Po peržiūros ir labai intriguojančio finalo galima teigti vieną – visi siaubo žanro projektai, prie kurių prisideda Jamesas Wanas ir jo filmų kūrybinė grupė, pasižymi originalumu ir skleidžią tikrą siaubą. Akivaizdu, kad kito tokio gero ir nebanalaus filmo teks laukti metus, kai kino ekranuose pasirodys antroji „Išvarymo“ dalis. Neabejotinai, tai labai rekomenduojamas filmas peržiūrai.

Techninė juostos pusė

Staigūs garsai kaip ir kiekviename panašaus pobūdžio filme - didelis privalumas, todėl garso montažas visos juostos metu negali nekerėti savo kokybe, o dar kai prie nuostabus garso priderintas muzikinis takelis, bendras efektas yra fantastiškas. Muzikinės kompozicijos filme sugeba nukelti mus į tikrą baimės jūrą, kurios viduje juntamas nevilties kvapas, o širdis pradeda drebėti iš išgąsčio.

Operatorius savo darbą irgi atliko be priekaištų. Galbūt matomas vaizdas ne toks puikus kaip „Išvaryme“, tačiau tam tikrose filmo scenose buvo kraupu: dvasių kova su gyvais žmonėmis, staigūs perėjimai iš vieno kambario į kitą bei daugelis kitų stipresnių vaizdų, kurie suteikia šiai juostai atskiro šarmo.

Filmo montažas, kuris ir buvo vienas pagrindinių šios juostos privalumas ir pačios istorijos pateikimo kozirių, atrodo kruopščiai atliktas. Scenos sudėliotos taip kokybiškai, kad pasakojimo principas ir intriga iki pat galo neleidžia atspėti finalo. Užsuktas ir vingiuotas filmo pavidalas – tai puikaus montažo, sėkmingai atlikto veiksmo padarinys, kuris džiugina nuo pradžios iki pat finalo.

Aktorių kolektyvinis darbas

Dažniausiai siaubo filmuose pasirodo ne itin populiarūs arba išvis nežinomi aktoriai. Ši seniai puoselėjama tradicija tęsiama ir čia.

Juostoje dominuoja keturi aktoriai, todėl apie visus kalbėti nėra jokios prasmės. Vaidmenis atlikę Karen Gillan ir Brentonas Thwaitesas išties neblogai pasirodė ekrane. Jie įtikinamai įkūnijo savo personažus, o kas svarbiausia, jų dėka buvo galima pajusti baimę, bežiūrint į jų siaubo apimtas veido išraiškas.

Tėvus vaidinę Katee Sackhoff ir Rory‘is Cochrane‘as ne taip vaizdžiai perteikė savo vaidinamus veikėjus, tačiau jų neautraliai suvaidinti personažai irgi neblogai atrodė pasakojimo metu, o tai nepakenkė bendrai istorijai. Būtent tėvų pateikimas ir turėjo būti svarbiausiu įvykių akcentu, jie nulėmė visos šeimos likimą.

Antraplanių aktorių divizija visai nemaža, tačiau nei vienas iš papildančių bendrą filmo vaizdą aktorių nesukuria nieko įsimintino.

Verdiktas

„Okulus“ – tai vienas iš nedaugelio per pastaruosius keletą metų pasirodžiusių siaubo žanro atstovų, kuris spinduliuoja visiškai nauju pasakojimo stiliumi ir turi originalią idėją, labai lėtai atsiskleidžiamą filmo metu. Juosta turi puikų išgąsdinimo faktorių, kuris lydi nuo pradžios iki galo, todėl žiūrovai kaip ir per „Išvarymą“ pajus tikrą baimę ir neviltį nuo kraupių ir psichologinį spaudimą kuriančių scenų.

Scenarijus ir siužetinės linijos pateikimas – 8/10
Techninė juostos pusė – 8/10
Aktorių kolektyvinis darbas – 7/10

Bendras vertinimas: 8/10