Siaubo filmo „Anabelė“ recenzija: vieną kartą pažiūrėti verta

 (11)
Siaubo virtuozas ir bene geriausias šiuo metu šio žanro filmų kino kūrėjas režisierius Jamesas Wanas, kurio plačiai publikai pristatinėti nereikia, nes jo darbai „Pjūklas“, „Mirtina tyla“, „Tūnąs tamsoje“ ir „Išvarymas“ kalba patys už save, pristato dar vieną šiurpų filmą. Dabar jis atlieka prodiuserio pareigas.
Filmas "Anabelė"
© "Acmefilm"

Žinomas režisierius kartu su savo ilgamečiu operatoriumi bei „Žūtbūtinės kovos 2“ ir „Drugio efekto 2“ kūrėju Johnu R. Leonetti pristato 2013 metais pasirodžiusio siaubo žanro šedevro „Išvarymas“ kraupesnę bei aštresnę priešistorę. Kino kūrėjų tandemas kviečia visus žanro gerbėjus dar kartą patirti neišdildomą siaubo jausmą bei nežmonišką paniką nuo dar vieno kraupaus ir nejaukiai atrodančio pasakojimo apie lėlės prakeiksmą, paremtą tikrais įvykiais ir gyvuojantį iki šių dienų.

Apie ką mes čia…

Sutuoktiniai Mia ir Džonas trykšta džiaugsmu: į jų šeimą ateina tikra laimė – ilgai laukto pirmagimio gimimas. Viskas einasi tiesiog puikiai, abu yra laimingi, tačiau jie net nenutuokia, kas greitu metu jų laukia. Mėgstantis lepinti savo žmoną Džonas vieną vakarą jai padovanoja lėlę. Mia, kuri kolekcionuodavo senus žaislus, apsidžiaugusi skiria naujai savo draugei ypatingą vietą – lentynos vidurį. Moteris nesuvokia, kad nuo šios dovanos prasidės jos darnios šeimos nelaimės…

Kūrinio vidus

Pasakysiu atvirai – tai buvo vienas iš labiausiai lauktų rudens sezono projektų. Ne dėl to, jog šiais metais siaubo žanro filmuose yra daug skylių ir nemalonių akimis vaizdų, o dėl to, kad tai praėjusių metų filmo „Išvarymas“ priešistorė, arba tiksliau, taip vadinamas šalutinis projektas, glaudžiai susietas su minėtu filmu.

Žinoma, kartu prie filmo kūrimo prisidėjo ir pats Jamesas Wanas – žmogus, kuris šiuo metu yra vienas iš geriausių šio unikalaus žanro specialistų. Deja, tačiau net ir šis puikus kino meistras nesugebėjo išgelbėti filmo nuo nemokšiškos režisieriaus Johno R. Lionetti rankos. Filmas prasideda nuo tos pačios vietos, nuo kurios prasidėjo ir „Išvarymas“, todėl tai išties gerai nuteikia peržiūrai, nes tikiesi, jog galėsi pamatyti bent jau panašaus kalibro filmą tik su kitais veikėjais ir visiškai kitokia istorija.

Taip, Anabelės istorija tikrai unikali, ir kai 2013 m. filme buvo tik užsiminta apie ją, daugelis gerbėjų panoro išvysti tai didžiajame ekrane. Pamatę išties nemažą finansinį šio pasakojimo potencialą, kūrėjai taip ir padarė – pristatė dar vieną žanro atstovą, kuris, deja, tiesiog „neįsipaišo“ į „Išvarymo“ stilistikos rėmus. Pavadinti tai priešistore yra didelė klaida, todėl žiūrėkime į jį kaip į atskirą filmą, neturintį jokių sąsajų su „Išvarymu“, nes tada nusivylimas nebus toks kartus.

Siužetinės linijos ypatumu tampa ne vienos šeimos tragedija, o jų požiūris į gyvenimą ir Dievą, o tiksliau, į tikėjimą Dievu ir demonais. Lėlė Anabelė pelno tam tikro portalo vaidmenį, per kurį į gyvųjų pasaulį sugeba atkeliauti nežmoniškos būtybės, norinčios pasisavinti kieno nors sielą. Baisu? Nelabai. Nes visa tai jau esame matę anksčiau kituose filmuose. Scenų įvairovė neišskirtinė, tačiau kino kūrėjus galima pagirti, kad jie sugebėjo pusę filmo išlaikyti labai tikrovišką braižą, tai leido filmui skirti nemažą balą, tačiau įpusėjus juostai prasideda paranormalios nesąmonės ir klišių naudojimas.

Juokingi ir šiek tiek gąsdinantys vaizdai kompensuoja vienoje vietoje užsistovėjusį veiksmą. Taip, filmas pernelyg nuobodus, jis yra užtęstas ir, kas labiausiai erzina, jame nėra jokio racionalaus lėlės Anabelės atsiradimo istorijos paaiškinimo. Siaubo faktorius, kuris čia tikrai yra, tam tikrose vietose „užspaustas“ ir iki galo neišnaudotas. Kaip visi žinome, filmuose didžiausią baimę kelia vaikai ir jų juokas, verksmai, klyksmas. Čia to tikrai pakankamai daug, todėl vien už tokį kūrėjų sprendimą galima pridėti šiam filmui papildomą balą. Buvo tikrai staigių ir baisių vietų, per kurias galima krūptelėti, tačiau vientisos siužetinės linijos istorijos ir žiūrovo įtraukimo į jos veiksmą nėra. Bežiūrint filmą norisi tiesiog blaškytis, nes kartais aplankantis nuobodulys gali priversti kelioms minutėms užmerkti akių vokus. Tiesa, ano laikotarpio mados ir pati aplinka pavaizduoti labai detaliai.

Juostoje pasirodantys veikėjai taip pat banalūs ir jau šimtus kartų matyti panašiuose filmuose. Darni šeima, jų vaikas ir artėjantis blogis, kuris nori pasiglemžti šį gražų Dievo kūrinį. Taip, ir šiame filme lygiai tas pats. Į Mios personažą žiūrėti lengva, kartais jis įtraukia, galima pajusti veikėjos baimę, tačiau Džono akyse nesimato jokio atsidavimo šeimai, jokio blizgesio – jis lyg koks zombis, lakstantis iš vieno kampo į kitą. Kaip ir visada, nemažą dėmesį reikia skirti kunigui ir vietiniam bepročiui arba visažiniui, kurie kartu su kovingai nusiteikusia šeima paskelbs karą demoniškoms būtybėms. Tiesą sakant, jie tikrai nekliudo, netgi maloniai nuteikia, leidžia bent jau kai ką sužinoti apie šeimą aplankiusį blogį.

Atėjus filmo pabaigai pamatome tą patį, ką buvo galima matyti „Išvaryme“ – lėlės Anabelės atvaizdą ir žvilgsnį. Vėlgi, nors kūrėjai norėtų mums įpiršti, jog tai priešistorė, jokiu būdu negalime su jais sutikti. Pasibaigus filmui aplanko įvairios emocijos ir mintys, tačiau, kaip bebūtų, jis išties nuvylė. Juostai pritrūko dinamikos ir, žinoma, paties Jameso Wano ir jo režisūrinių sprendimų. Tikėkimės, jog tęsinyje (jeigu toks bus) „Išvarymo“ kūrėjas atsidurs režisieriaus kėdėje ir padarys žymiai geriau nei Johnas R. Leonettis, kuriam tiesiog pritrūko patirties. Na, o kol kas mėgaukimės Jameso Wano režisuotu filmu apie lėles „Mirtina tyla“, kuris be jokių abejonių nurungia šią naują siaubo žanro juostą.

Techninė juostos pusė

Filmo nebloga techninė pusė, ypač dekoracijos, grimas bei šiurpą keliantis lėlės Anabelės dizainas, o taip pat ir niūriai pateikta vizualinė atmosfera, geras apšvietimas ir šiek tiek pilkoki, tačiau gerai perteikiantys žanro atmosferą atspalviai.

Garso takelis neblogas, muzikinės kompozicijos parinktos proporcingai, bet didžiausią pliusą čia suteikia puikus garso montažas ir galingas kai kurių filmo scenų garso sustiprinimas, galima pajusti vidinę baimę ir išgąstį. Gaila, kad tokių scenų filme vos keturios. Jos leido pajusti žanro „kvapą“ ir tiesiog pasimėgauti šiuo reikalingu juostos efektu. Jeigu vizualiai ir audiovizualiai filmas atrodo puikus, tai apie kameros darbą, deja, to paties pasakyti negalima. Labai blogus rakursus parinko filmo operatorius Jamesas Kniestas, kuriam šis filmas tapo debiutu pilnametražiame kine. Išties nevykęs režisieriaus sprendimas leisti naujokui filmuoti šį projektą. Jokio detalumo, labai grubiai ir storžieviškai pateiktos scenos ir, kas labiausiai erzina, tokie operatoriaus veiksmai kai kuriose vietose neleido pajusti siaubo atmosferos – lyg žiūrėtum dar vieną nevykusią dramą apie kažkokią nelaimę.

Tą patį galima pasakyti ir apie silpną juostos montažą. Scenos visiškai neatsakingai sulipdytos – matyt, skubėdami pamiršo dar kartą peržiūrėti filmą ir pašalinti kai kurias vietas arba suteikti pasakojamai istorijai bent kažkiek intrigos. Dabartinis filmo siužetinės linijos pateikimas atrodo kaip faktų išdėstymas, lyg žiūrėtum dokumentinį filmą. Tokie vaizdai tiesiog neįtraukia į rodomą veiksmą, o tai labai blogai tokio žanro atstovui.

Aktorių kolektyvinis darbas

Apie aktorius ir jų vaidybą daug sakyti nereikia, tai būtina pamatyti. Kodėl būtina? Nes tai sunkiai žodžiais aprašoma „medinė“ vaidyba, kurios pavydėtų net Kristen Stewart. Pagrindinė moteriško vaidmens atlikėja Annabelle Wallis (ironiška, tačiau jos vardas toks pats kaip ir titulinės lėlės) vienintelė sugebėjo visą filmo laiką ant savo pečių nešti vaidybos kryžių – ji vienintelė ir leido pajusti baimę rodomose scenose. Taip pat buvo galima ją užjausti, pajusti jos sielvartą ir baimę.

Kelmas ir tikras medis – taip atrodo aktoriaus Wardo Hortono pavaizduotas Džonas, kuris per visą filmą neparodė nė vienos natūralios emocijos. Viskas taip dirbtina, lyg žiūrėtume į parduotuvių vitrinų manekeną, kuris gavo pagrindinį vyrišką vaidmenį. Papildomi filmo aktoriai – Tony Amendola, suvaidinęs kunigą, ir Alfre Woodart, atlikusi visažinės kaimynės vaidmenį, ekrane atrodo pakenčiamai, ypač Tony, kuris žiūrovams labiausiai prisimenamas iš kultinio „Žmogaus su randu“ su Alu Pačinu. Išties skurdoka aktorių atranka, todėl ir galiausiai išėjo visiškai nepatenkinamas rezultatas. Gaila, buvo galima paieškoti žymiai geresnių aktorių.

Prisiminkime „Išvarymą“ ir jo aktorių kolektyvą, filmo biudžetas buvo lygiai toks pats kaip ir „Anabelės“.

Verdiktas

„Anabelė“ – tai ganėtinai nuvilianti savo scenarijaus banalumu juosta, turinti tik vieną bendrą sąsają su prieš metus pasirodžiusiu Jameso Wano filmu – pagrindinę lėlę. Juostai pritrūko dinamikos, gyvybingesnės siužetinės linijos ir gerų aktorių, kas ir paverčia šį pasakojimą į gana nuobodų potyrį kine. Tačiau dėl puikaus garso, nuostabios vizualinės pusės ir išgąsdinimo faktoriaus vieną kartą pasižiūrėti šį filmą tikrai verta.

Įvertink šį straipsnį
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Piliečių naujienos

Mergaičių elgesys pradžiugino Ukmergės policiją: esame sužavėti jų poelgiu (54)

Norime papasakoti apie gražų dviejų mergaičių poelgį. Vakar maždaug 10 metų mergaitės į Policijos komisariatą atnešė vyrišką piniginę, tikėdamosios, kad pareigūnai padės nustatyti savininką.

Įspėja dviratininkus: šioje Kauno vietoje būkite akylesni (59)

Norėjau pranešti apie įvykį, kuris nutiko rugpjūčio 15 d. dienos metu tarp 14.00 iki 16.50 val. Buvau nuvažiavęs su dviračiu prie Kauno bazių Pramonės p. 1.

Prašo padėti susirasti darbą: esame jauna šeima ir mums labai trūksta pinigų (128)

Pamačiusi darbo (darbo, o ne pašalpos) maldaujančių žmonių prašymus, dažnai atkreipdavau dėmesį ir aš. Ir visuomet apimdavo toks nenusakomas nesmagumo jausmas. Kokioje beviltiškoje situacijoje turėjo atsidurti toks žmogus, kad viešai atvertų savo žaizdas? Dabar pati savo kailiu suprantu, kad tai padaryti nėra lengva.

Kino seansas po atvirumi dangumi virto chaosu: pirkę bilietus žiūrovai neįleisti (42)

Trečiadienio vakare į Valdovų rūmų kiemelyje rodytą filmą norėję patekti kino mėgėjai liko skaudžiai nusivylę. Nepaisant didžiulių eilių, bilietų buvo parduota dvigubai daugiau ir daugelis net nepamatė filmo – jiems tiesiog nebeliko vietų.

Kur slypi mokinių ugdymo prastų rezultatų šaknys – ar tikrai kalti tik mokytojai? (96)

Prieš savaitę vykęs Lietuvos Respublikos Vyriausybės Ministro Pirmininko Sauliaus Skvernelio ir šalies švietimo profesinių sąjungų susitikimas atgaivino diskusijas apie moksleivių ugdymo kokybę.