Aukščiausiame lygyje išsilaikyti visą egzistavimo laikotarpį serialui yra tiesiog neįmanoma, todėl natūralu, kad kokybė karts nuo karto susvyruoja. Taip atsitiko trečiajame sezone, kurio metu jautėsi didesnis serialo kūrėjų atsipalaidavimas, atsiliepęs nedidelę reikšmę ateityje turėjusiomis istorijomis. Kadangi gana greitai tapau „Sopranų“ fanu, ėmiau serialą teisinti, bet vienintelė mano surasta rimtesnė priežastis buvo vieno aktorių kolektyvo nario mirtis (apie kurią vėliau). Vis dėlto reikia remtis faktais - trečias „Sopranų“ sezonas buvo vienas prasčiausių serialo istorijoje, turėjęs porą didžiulių pliusų.
Nė nereikia aiškinti, kad nuo mirties nėra apsaugotas niekas. „Sopranų“ pagrindinė tema būtent ir yra mirtis, tačiau šį sezoną serialą sukrėtė „išorinė“ netektis. Perspėju: jeigu nenorit sužinoti pagrindinės trečiojo sezono siužeto linijos, šią pastraipą patarčiau praleisti. Jeigu seriale aktorius neužima svarbios rolės, veikėjo mirtis yra kaip nors patyliukais nuleidžiama ir daugiau ši tema neliečiama. Bet jeigu miršta pagrindinis blogietis, kuriam scenarijus yra sugalvotas kuriam laikui į priekį, išeitį rasti sunkoka.
Tonio motiną įkūnijusi Nancy Merchand vėžiu sirgo jau senokai ir serialo kūrėją Davidą Chasą vos vos įkalbėjo jai suteikti svarbesnį vaidmenį. Nors scenaristų mintyse Tonio mamos mirtis ir buvo netoliese, Merchand netektis kiek sujaukė planus. Mirties pristatymas serialo žiūrovams buvo be konkurencijos prasčiausias „Sopranų“ kūrėjų sprendimas.
Pirmoji sezono serija buvo praleista daugiausiai su FTB agentais, o antrojoje teko taikstytis su Livijos išėjimu. Kodėl prasčiausias sprendimas? Paskutinis Tonio ir motinos pokalbis, sukurtas kompiuterių pagalba. Merchand galva buvo priklijuota, žodžiai sudėti iš jos praeities pasisakymų, Gandolfinis kalbėjosi su savimi, o į šitokį pigų ir nepasiteisinusį triuką žiūrėti buvo mažų mažiausiai nepatogu.
Visos scenos po laidotuvių vėl sugrįžo į savo vėžes, o motinos mirtis vėliau tiesiogiai nebuvo akcentuojama, bet tokios scenos praleisti pro akis nebuvo įmanoma. Nežinau, kieno mintis buvo sukurti tokį monstrą, bet įsivaizduoti Davido Chaso pritarimą tokiam išsityčiojimui yra dar sunkiau. Kaip bebūtų, laikausi nuomonės, jog kad ir kokia tragedija iš pirmo žvilgsnio buvo ištikusi serialą, ši mirtis buvo geriausias jam nutikęs dalykas žiūrint į ateitį.
Trečiajame sezone Tonio psichoterapija išsimuša iš vėžių ir bandoma daryti viskas, kad ši istorija būtų paįvairinta. Psichiatrės ir Tonio pokalbiai didžiausią reikšmę turėjo pirmajame sezone ir bent jau man ramių ar neramių dialogų metu atsiskleidė visas „Sopranų“ genialumas, todėl kažkokių pasikeitimų nenorėjau. O šįkart jie buvo du. Daktarė Melfi (lyg jai dar nebūtų buvę gana) patyrė dar vieną skaudų įvykį, kurį vėl visomis išgalėmis stengėsi slėpti nuo Tonio. Šį kartą turėjome puikią progą dar geriau susipažinti su itin apibrėžtomis daktarės moralės normomis - ji puikiai žinojo, kad jos pacientas galėjo jai kilusią problemą sutvarkyti (iš dalies), bet ji nenorėjo griebtis pašalinių priemonių (vėlgi, kadangi tai buvo nuslėpta, vėliau problema beveik nebuvo minima).
Tuo tarpu Tonio naująja drauge tapo tos pačios daktarės pacientė - žavi automobilių salono vadovė, be abejo, turinti ir savų problemų. Nežinau dėl ko, bet man Tonio merginos, gaunančios daugiau eterio laiko, niekada per daug nepatiko. Suprantu, jog būti neištikimu žmonai yra kiekvieno mafijos atstovo tradicija, bet tai galima parodyti ir neįtraukiant šių moterų taip arti. Nors iš pradžių naujoji draugė ir teikė didesnių vilčių, galinčių kažkaip pakeisti serialo eigą, vėliau ji tapo įkyria moteriške, pastoviai lendančia į Tonio gyvenimą.
Artimiausioji Tonio šeima - žmona ir vaikai - pagaliau gavo kiek svarbesnį vaidmenį, nors šių veikėjų gyvenimas vis dar yra per daug persunktas stereotipų. Sūnus A.J. bando sekti tėvo pėdomis ir rodytis prieš draugus, kas jam kainuoja išmetimą iš mokyklos. Šiaip jau šis veikėjas gan pranašiškas - vaikinas, kiauras dienas leidžiantis savo kambaryje, kol tėvai svarsto ką su juo daryti (bandymas siųsti į karinę mokyklą buvo dar vienas puikus komedijos elementas) labai primena didelę šių laikų jaunimo dalį (kaip jau sakiau - universalus stereotipas).
Dukra pagaliau įstoja į išsvajotąjį universitetą ir pradeda susitikinėti su kone didžiausiu sezono piktadariu - buvusiu geriausio Tonio draugo bei boso sūnumi Džekiu. Pastarasis nekreipia dėmesio į garbingą (jų terminais) tėvo praeitį ir nori pamatyti pavojingą gyvenimą. Tonis jų santykiams pritaria, bet visi greitai supranta, kad vaikinukas nesiekia nieko rimto ir nėra sutvertas rimtiems darbams. Galų gale Tonio žmona Karmela pagaliau neapsikenčia namų šeimininkės gyvenimo ir pradeda protestuoti. Galiausiai ji, iš pradžių su vyru, paskui viena, atsiduria pas tą pačią psichiatrę. Jų tarpusavio seansuose buvo nemažai nepatogių ir linksmų scenų, kas dar kartą parodė, jog kūrėjai, patys kurdami stereotipus, iš jų moka ir pasijuokti.
Nepaisant visų sezono minusų, vienas dalykas atpirko kone visas serialo kūrėjų nuodėmes. Paprastai atsimindamas kokį nors serialą, aš jį atsimenu kaip visumą ir nekreipiu didesnio dėmesio į kokias nors konkrečias serijas. Tačiau šįkart viena jų įstrigo, o panaršęs internete supratau, kad ne be reikalo. Vienuoliktoji trečiojo sezono serija beveik be konkurencijos yra laikoma absoliučiu „Sopranų“ šedevru. Istorija daugmaž paprasta - Tonio dukra susipyksta su draugu, o pats Tonis renkasi tarp žmonos ir draugės. Bet trečioji linija - Polio ir Kristoferio išvyka į mišką nudėti rusų gangsterio - yra serijos vinis. Veikėjų nuotykiai pasiklydus miške ir siekiant prisikviesti Tonį yra paprasti, bet puikūs visomis prasmėmis.
Tai bene geriausiai suvaidinta „Sopranų“ serija - ir pagrindinių, ir antraplanių veikėjų atžvilgiu. Komedijos prasme geresnės serialo valandos tikrai nebuvo. Esu matęs daug komedijinių serialų, bet tokių linksmų elementų - pradedant kapo kasimu su sniego kastuvu, nesusikalbėjimo per telefoną, baigiant medžiokline apranga ar kova dėl pomidorų padažo - reikia kaip reikiant paieškoti. Prisiekiu, jeigu abejojate ar verta žiūrėti šį serialą, pažiūrėkite šią seriją - apsispręsite akimirksniu.
Nesupraskite klaidingai - sezonas tikrai nebuvo labai prastas. Bet, kaip jau minėjau, lūkesčiai buvo nemenki ir ne iki galo išpildyti. Sezonas vistiek buvo geresnis už 99 proc. serialų, kurie kada nors buvo ar bus sukurti, jis tiesiog buvo prastesnis pagal tuos pačius „Sopranų“ standartus.
Jeigu pirmuosius du buvo galima girti už labai gerą balansą tarp veiksmo dabartyje ir investavimo į ateitį, šios trylika serijų buvo skirtos vien pirmajam aspektui. Ketvirtajame sezone bus galima pakapstyti kiek giliau, bet negalima sakyti, kad istorijos, kurias norėta labiau išnagrinėti ateityje, pasiteisino. Galima tik spėlioti kokią įtaką serialui padarė netikėti gyvenimo įvykiai, bet tai pamoka, kad atsarginį variantą reikia turėti viskam. Davidas Chasas, atrodo, tokio neturėjo.
Vertinimas: 8/10