„Sopranai“ pristatė visiškai kitokį televizijos žanrą, kuriame buvo pasakojama neįtikėtinai detali paprasto mafijos vadeivos neįprasta istorija, kiekvieną privertusi ne tik bukai žiūrėti į ekraną, bet ir rasti panašumų į savo gyvenimą.
Tonis Soprano nėra paprastas mafijos vadeiva - jis, kaip ir mes visi, turi problemų ir darbe, ir asmeniniame gyvenime. Nusikalstamos veiklos, kurioms vadovauja Tonio šeima, be jo tiesiog subyrėtų. Taip, oficialiai Tonis savo šeimai nevadovauja, tačiau jo senas dėdė nebeturi jėgų nešti visų nusikaltimų naštos ant savų pečių ir pagrindinį darbą perleidžia savo sūnėnui.
Nors šio žmogaus profesija ir nėra labai dažna mūsų visuomenėje, jo asmeninės problemos yra tai, kas priverčia taip užjausti šį veikėją ar netgi su juo susitapatinti. Tonio gyvenimas vienu momentu atsiduria vietoje, kai viskas tiesiog krinta iš rankų ir jis nusprendžia priimti labai nepopuliarų jo aplinkoje sprendimą - slaptai vaikščioti į psichoterapijos seansus ir ten atrasti priežastis, dėl kurių jo gyvenimas pasidarė toks sumautas.
Šie seansai pasitarnavo kaip pagrindinis įrankis, sukėlęs visus įdomiausius ir svarbiausius serialo įvykius. Seansuose nedaug veiksmo ir jie grįsti vien dialogais, tačiau tai ir parodo serialo genialumą - psichologija čia yra visų įvykių priežastis.
Nepaisant to, jog mafija yra vyriškas užsiėmimas, Toniui didžiausią įtaką daro moterys. Kaip ir kiekvienam garbingam mafijos atstovui, jam svarbiausia gyvenime yra šeima. Turbūt nė nereikia sakyti, kad Tonio santuoka nėra ideali. Žmona Karmela, puikiai žinanti į ką įsivėlė, supranta, jog su vyru, kuris kone kiekvieną vakarą praleidžia su savo „draugėmis“, ji privalo praleisti visą likusį gyvenimą.
Viešumoje ir prieš vaikus, vis dar šventai tikinčius, kad jų tėvas yra įsivėlęs į šiukšlių biznį, pora vaidina tobulą santuoką, bet kuo toliau, tuo labiau jų santykiai tampa vis šaltesni. Naujoji Tonio moteris - psichiatrė Melfi - yra visai kitokia nei pirmosios dvi: ji sako tai, ko jis nedrįsta ištarti garsiai ir tai patraukia vyro dėmesį. Tonio ir daktarės Melfi santykiai visuomet intrigavo - ypač tuomet, kai šis mafijos atstovas suprato, jog ši moteris nebus taip lengvai prieinama kaip jam jau tapo įprasta.
Kiekvienas serialas privalo turėti blogietį. Ir nors šis serialas yra apie mafiją, bent jau pirmuosiuose sezonuose pagrindinė problema yra žymiai žemiškesnė negu karai tarp gaujų. Dėl panikos priepuolių Tonio psichiatrė ne be reikalo apkaltina jo motiną Liviją. Nepaisant artimo ryšio su tėvu (kurio pėdomis jis ir pasekė), Tonis nuo pat mažų dienų stengėsi įtikti savo mamai, kuri jo tiesiog vengdavo. Net dabar, kai Livija tapo silpna, liguista moteriške, ji sugebėjo atvesti sūnų iki tokios ribos, kad jis paprasčiausiai išprotėjo. Žinoma, tokia būsena žmogui, kuris prieš savo pavaldinius privalo atrodyti stiprus ir fiziškai, ir psichologiškai, nepadeda - jeigu nesusitvarkai su mamyte, tai ar gali būti mafijos bosas? Livija - ir tiesiogine, ir perkeltine prasme - Tonį persekiojo kiekviename jo žingsnyje visų šešių sezonų metu, norėjo jis to ar ne.
Teigti, jog vaidyba šiame seriale yra labai gera, yra per maža. Žinau, kad tai sakyti jau yra klišė, bet „Sopranuose“ nėra aktorių, yra tik kažkokia kamera, persekiojanti tikrus žmones. Jamesas Gandolfinis neįtikėtinai gerai įkūnija pagrindinį ir patį sudėtingiausią herojų televizijos istorijoje. Už šį vaidmenį jis dar bus tinkamai pagerbtas, bet jau 1999 metais buvo aišku, kad šis žmogus čia atėjo ilgam.
Vienintelė rimta šio sezono laureatė buvo Tonio Soprano žmoną nepriekaištingai suvaidinusi Edie Falco, tačiau šiame sezone ji neatsiskleidė taip kaip kituose. Pelnytai įvertinta nebuvo itin stiprų moterišką vaidmenį kaip psichiatrė sukūrusi Lorraine Bracco, pirmajame sezone turėjusi didžiausią įtaką Tonio gyvenimui. Tonio motiną vaidinusi Nancy Marchand prieš savo mirtį čia pasižymėjo labai stipriai, tačiau irgi nesulaukė šlovės valandos.
Debiutiniais „Sopranų“ metais serialas labiausiai pasižymėjo kone geriausiai pabaigtu kokio nors serialo sezonu. Ne paslaptis, jog kiekvieno serialo kūrėjai prieš paleisdami savo produktą niekuomet nebūna užtikrinti, kad jis bus pratęstas dar vieneriems metams. Nežinia, ar su tokiu neužtikrintumu kūrė ir legendinis „Sopranų“ sumanytojas Davidas Chaseas, bet sezono pabaiga buvo puiki visomis prasmėmis.
Ji atsakė į sezono metu kilusius klausimus apsidraudžiant nuo netikėto serialo atšaukimo ir paliko pakankamai vietos ateinantiems sezonams. Tai buvo trylika serijų, visiems laikams įrašytų į istoriją kaip televizijos revoliucijos pradžia, kurios pakartoti nesugebėjo niekas kitas.
Vertinimas: 9/10