2015 m. balandžio 25 d. (šeštadienį) su savo trimečiu sūnumi išsiruošėm į Vilniuje esantį mokamų tyrimų kabinetą.
Mūsų sūnus serga įgimta liga. Jai kontroliuoti būtina kas kelis mėnesius atlikti veninio kraujo tyrimus ir paskirti atitinkamą dozę vaistų. Šis tyrimas mūsų vaikui yra kompensuojamas valstybės, bet savo ir vaiko patogumui jį atliekame mokėdami už paslaugas dėl paprastų priežasčių (kad nereikėtų dukart važiuoti pas gydytoją specialistą, kuris duotų siuntimą tyrimui, vėliau po kelių savaičių jį aptartų su mumis ir skirtų gydymą).
Per tris metus teko visko patirti. Dar kūdikiui kraują sugebėdavo paimti tik neišnešiotų kūdikių skyriaus seselės, vėliau tik jau aukščiau minėtas tyrimų kabinetas. Mažo vaiko venos sunkiai matomos, jas sudėtinga atrast, tad ne kartą sūnui subadžius rankytes, tekdavo imti kraują iš galvytės venos.
Nesu super jautri infantiliška savo vaiką aukščiau kitų iškelianti motina, bet mane tikrai supras visi, auginantys vaikus. Kiekvienas toks badymas mūsų šeimai būdavo sunkus ir dabar jis darosi ypač sudėtingas, nes trimetis jau supranta, atsimena ir jaučia didelę baimę. Ne skausmą, o baimę. Tik jam sudėtinga suprasti, kodėl abu tėvai jį tvirai laiko, kodėl moteris baltu chalatu užveržia jam žąstą ir pan.
Iki to šeštadienio visas slaugutes vadindavom angelais, jų kantrybė ir vidinė stiprybė žavėdavo. Jų elgesys su vaiku buvo švelnus ir emocionalus. Esame tėvai, kurie su savo vaiku kalbasi ir auklėja jį savo pavyzdžiu, o ne rykšte ir ambicijomis, bet, pasirodo, didžiausios šalyje ligoninės slaugytoja (vardo neminėsiu) iki šiandien dar gyvena sovietinių laikų klišėmis ir jaučiasi nebaudžiama ir privilegijuota skelbti savo tiesą.
Su vaiku kalbėjomės kelias dienas, po to kabinete tėtis paprašė paimti jo kraujo, kad vaikas išdrąsėtų. Tačiau jis vis tiek išsigando. Nenorėjo sėstis į kėdę. Aš slaugei pasakiau, kad mes tuoj išsiaiškinsime, turiu gražiai su vaiku susitarti. Berniukui jau beveik sutikus su neišvengiama procedūra ir vyrui užsiminus, kad ir mamai paimsim kraujo, slaugė, jau ir prieš tai arogantiška dar labiau suįžūlėjo ir drėbtelėjo: „Čia jums ne žaidimų aikštelė, aš negadinsiu papildomų kolbelių“
Dar sykį paminėsiu, kad mes atvykome MOKAMIEMS TYRIMAMS ir net kalbos negalėjo būti apie kažkokius bandymus ar žaidimus. Bet moteris, kuri tiek metų dirba savo darbą neturėjo nė lašelio kantrybės palaukti (daugiausia 5 minutes), o mano vyrui priminus, kad už viską mokėsime ir ji turėtų rinktis žodžius prie vaiko ėmė aiškinti, kad mes ją įžeidinėjame...
Žinau, kad galbūt per jautriai sureagavom, bet tai buvo labai netikėta ir nesąžininga. Ne todėl, kad už durų nebuvo žmonių, ne todėl, kad tai mokama paslauga, o todėl, kad ir taip išgąsdintas vaikas turėjo dalyvauti šiame konflikte.
Kasos darbuotoja konstatavo, kad slaugė su vaikais nedirba, bet apie tai niekas neįspėjo. Galų gale, koks skirtumas, juk medikas su visais turi elgtis pagarbiai.
O dabar esminis klausimas: kodėl mokėdami dideles sumas ligonių kasoms, paskui dar primokėdami už tyrimus, vėliau vis tiek turime pasirinkti privačią gydymo įstaigą? Kodėl vienas neatdekvatus medikas turi teisę apjuodint ir kitus? Ir kodėl mažas pilietis yra ignoruojamas ir prievartaujamas jau nebesančios sistemos metodika?
Ir dar – klausimas pačiai slaugei: ar Jūs bent įsivaizduojate, ką patiria tėvai, kai jiems gimsta nesveikas vaikutis? Ką jie patiria, kai norėdami savo vaikams gero iš tokių kaip Jūs gauna tik nepasitenkinimą ir aroganciją? Dėkoju Dievui, kad mano vaikas yra sveikas ir guvus visuomenės narys ir nuoširdžiai užjaučiu visus tėvus, auginančius kitokius mažylius, nes jie su tokiu elgesiu susiduria dažniausiai.
Gražaus pavasario visiems. Ir nesirkit.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!