SCANORAMA. DELFI apžvalgininkė – apie filmą „Kamilė Klodel, 1915“

 (1)
Prancūzų režisierius Bruno Dumont gal ir nėra pats produktyviausias režisierius, tačiau kol kas septynių ilgametražių juostų autorius dirba labai kokybiškai. 1997 m. Kanuose už geriausią debiutą su filmu „Jėzaus gyvenimas“ („La vie de Jésus“) B. Dumont‘as apdovanotas „Auksine kamera“. Už filmus „Žmonija“ („L‘humanité“, 1999) ir „Flandrija“ („Flandres“, 2006) režisierius apdovanotas Kanų kino festivalio Didžiuoju žiuri prizu.
© Organizatorių nuotr.

2011 m. jo filmas „Be šėtono“ („Hors Satan“) pristatytas Kanų kino festivalio „Ypatingo žvilgsnio“ programoje. Naujausias B. Dumont‘o darbas, pasakojantis apie tragišką prancūzų skulptorės ir grafikės Camille‘s Claudel likimą, dalyvavo Berlyno kino festivalio konkursinėje programoje.

1915 m., Avinjonas, Prancūzija. Į netoli šio miesto esančią psichiatrijos ligoninę paguldoma garsi prancūzų skulptorė Camille Claudel. Nors jautri ir palūžusi, ji turi daugiau privilegijų nei kitos šios įstaigos pacientės. Camille dėl dabartinės savo būklės kaltina buvusį meilužį, taip pat žinomą skulptorių Auguste‘ą Rodin‘ą – esą šis pavydėjęs jai talento ir vogė jos idėjas. Camille stengiasi įtikinti gydytojus esanti visiškai sveika ir trokšta kuo greičiau palikti slogias ligoninės sienas, tarp kurių vysta jos siela. Camille visas viltis deda į netrukus ją aplankyti turintį brolį Paulą ir su nekantrumu laukia jo vizito.

„Kamilė Klodel, 1915“ – tai liūdnas pasakojimas apie vienerius tragiško likimo prancūzų skulptorės Camille Claudel metus. „Nebūtina parodyti viso žmogaus gyvenimo, kad atskleistum tiesą. Tam užtenka vos kelių sekundžių“, - sako režisierius ir yra visiškai teisus. Vienerių metų laikotarpio, vaizduojamo šiame filme, visiškai užtenka C. Claudel būsenai parodyti ir nubrėžti liniją, dalijančia jos gyvenimą į dvi dalis – prieš ir po.

B. Dumont‘as paprastai į savo filmus kviečia neprofesionalius aktorius. Tačiau šįkart jis nusižengia šiai savo tradicijai ir pagrindinį vaidmenį patiki prancūzų aktorei, „Oskaro“ laureatei Julliete Binoche, kuri ekspresyviai, bet jautriai įkūnija sielos negalių palaužtą menininkę. Ji yra šio filmo centras. Tačiau šio lėto filmo esmė – ne tiek C. Claudel biografinio fakto rekonstravimas, kiek menininkės vidinės jausenos perteikimas.

Kaip turi jaustis žmogus, kuris yra jautresnis nei kiti pasaulio siunčiamos dieviškoms vibracijoms, savitai interpretuoja realybę ir kurio siela tiek palaužta sielvarto, kad negali būti laikomas visiškai psichiškai sveiku, tačiau kuris labai gerai suvokia skirtumą tarp savęs ir tarp tų, kuriuos jų protas įkalino viduje galbūt net nuo pat gimimo? Kaip iškęsti aplink dieną naktį skambantį šiurpų juoką, klaikius klyksmus ir dejavimus, kaip pakelti tuos į kažką lyg ir žiūrinčius, bet tikrovės nesuvokiančius žvilgsnius? Kaip sulaikyti savo mažus vidinius demonus ir neleisti jiems užaugti iki didelių? Kaip neišprotėti tarp tikrų bepročių?

C. Claudel Colarossi akademijoje studijavo skulptūrą pas Alfredą Boucher‘ą . 1884 m. pradėjo dirbti pas Auguste‘ą Rodin‘ą ir tapo jo modeliu, mūza ir meiluže, nors jie niekada ir negyveno kartu. 1892 m. po nepageidaujamo aborto ji išsiskyrė su Rodin‘u, tačiau jiedu reguliariai susitikinėjo iki 1898. 1903 m. C. Claudel darbai eksponuoti Prancūzų menininkų mugėje („Salon des Artistes français“). Nors Rodin‘o įtaka jos kūrybai buvo jaučiama, C. Claudel sulaukė daug pagyrų už savo darbus, buvo vadinta „moteriškuoju genijumi“. Tačiau 1905 m. pasireiškė psichinės ligos simptomai. C. Claudel kentė nuo šizofrenijos ir paranojos priepuolių, kaltino Rodin‘ą kėsinimusi ją nužudyti, sunaikino dalį savo darbų. Todėl C. Claudel šeima nusprendė menininkę atiduoti medikų globai.

Nuo šiemetinėje „Scanoramos“ programoje pristatomo filmo apie kitą žymų to paties laikotarpio prancūzų menininką Auguste‘ą Pierr‘ą Renoirą („Renuaras“) ši juosta skiriasi kaip diena ir naktis. Todėl jai artimesnis yra filmas „Serafina“ („Séraphine“, 2008), pasakojantis apie panašaus į C. Claudel likimo prancūzų dailininkės Séraphine‘os de Sanlis gyvenimą – tai filmai, be pagražinimų kalbantys apie psichinę negalią ir jos neidealizuojantys bei neromantizuojantys – tiesiog parodoma tikrovė. Tokia, kokia yra. O ji nėra graži.

Norėtųsi, kad filmas „Kamilė Klodel, 1915“ prisidėtų prie menininkės atminimo saugojimo bei taptų paskatinimu žiūrovams daugiau pasidomėti jos kūryba ir biografija. Camille Claudel to tikrai nusipelnė.

SEANSAI

Lapkričio 21 d., ketvirtadienis, 21.00 val., „Forum Cinemas Kaune“, Kaunas 

Įvertink šį straipsnį
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Piliečių naujienos

Vilnietis pasipiktinęs: kas rytą Antakalnyje – tas pats nemalonus vaizdas (94)

Norėjau pasidalinti informacija apie problemas Antakalnyje. Konkrečiai vienoje vietoje – P. Vileišio gatvėje, kuri yra judri, ypač rytais ir vakarais.

Man irgi 25-eri – uždirbu tikrai ne 500 eurų (94)

„Man 25-eri, baigiau universitetą, pasirinkau neemigruoti ir dirbu Lietuvoje. Dviejuose darbuose, kurių bendros pajamos siekia 500 eurų į rankas“, – savo laiške „Atsipeikėkite: papasakosiu, kaip gyvena ir kiek uždirba 25-mečiai Lietuvoje“ rašė DELFI skaitytojas. Autoriaus mintys pasirodė artimos ne vienam – diskusijų skiltyje daugybė žmonių diskutavo apie atlyginimo dydį ir galimybes Lietuvoje. Vis dėlto, kai kuriuos išsakyti nusiskundimai nustebino – pasak jų, jie gyvena visai kitaip.

Pasimetusius turistus Kaune matantis vyras turi pasiūlymą miesto valdžiai (12)

Į portalą „Kas vyksta Kaune“ parašė miesto gyventojas Dainius. Jis turi idėją, kaip svetingiau pasitikti Kauno svečius, važiuojančius iš oro uosto viešuoju transportu bei kaip sudaryti geresnį pirmąjį įspūdį turistams apie Laikinąją sostinę.

Dvyliktokas pasakė tai, ko mokiniai nenori girdėti: 3 priežastys, kodėl jums nereikia vasaros atostogų (331)

Ne kartą nusišypsojau socialiniame tinklalapyje „Facebook“ perskaitęs mokinių skelbiamus įrašus, kuriuose jie skundžiasi dėl dviem savaitėmis sutrumpintų vasaros atostogų. Kokie jų pateikiami argumentai? „Ir taip užduoda daug namų darbų“, „Mokykla moko daug nereikalingų dalykų, todėl žlugdo talentus“, „Užsienyje viskas kitaip“. Išdrįsti pasakyti, kad šie argumentai turi bent minimalią vertę, būtų nusikaltimas.

Nepamirštama kelionė traukiniu: turėjo važiuoti į Šiaulius, nes neatsidarė durys (38)

Saulėtą penktadienio, kovo 24-osios pavakarę, mano mama, jau gana garbaus amžiaus ponia, po viešnagės pas anūką Vilniuje nusprendė namo į Kėdainius grįžti naujuoju, moderniuoju, Lietuvos geležinkelių išliaupsintu keleiviniu traukiniu „Vilnius-Klaipėda“. 17 val. atvykusi į stotį bilietų į 17.45 val. išvykstantį traukinį jau negavo.