SCANORAMA. DELFI apžvalgininkė – apie filmą „Kamilė Klodel, 1915“

 (1)
Prancūzų režisierius Bruno Dumont gal ir nėra pats produktyviausias režisierius, tačiau kol kas septynių ilgametražių juostų autorius dirba labai kokybiškai. 1997 m. Kanuose už geriausią debiutą su filmu „Jėzaus gyvenimas“ („La vie de Jésus“) B. Dumont‘as apdovanotas „Auksine kamera“. Už filmus „Žmonija“ („L‘humanité“, 1999) ir „Flandrija“ („Flandres“, 2006) režisierius apdovanotas Kanų kino festivalio Didžiuoju žiuri prizu.
© Organizatorių nuotr.

2011 m. jo filmas „Be šėtono“ („Hors Satan“) pristatytas Kanų kino festivalio „Ypatingo žvilgsnio“ programoje. Naujausias B. Dumont‘o darbas, pasakojantis apie tragišką prancūzų skulptorės ir grafikės Camille‘s Claudel likimą, dalyvavo Berlyno kino festivalio konkursinėje programoje.

1915 m., Avinjonas, Prancūzija. Į netoli šio miesto esančią psichiatrijos ligoninę paguldoma garsi prancūzų skulptorė Camille Claudel. Nors jautri ir palūžusi, ji turi daugiau privilegijų nei kitos šios įstaigos pacientės. Camille dėl dabartinės savo būklės kaltina buvusį meilužį, taip pat žinomą skulptorių Auguste‘ą Rodin‘ą – esą šis pavydėjęs jai talento ir vogė jos idėjas. Camille stengiasi įtikinti gydytojus esanti visiškai sveika ir trokšta kuo greičiau palikti slogias ligoninės sienas, tarp kurių vysta jos siela. Camille visas viltis deda į netrukus ją aplankyti turintį brolį Paulą ir su nekantrumu laukia jo vizito.

„Kamilė Klodel, 1915“ – tai liūdnas pasakojimas apie vienerius tragiško likimo prancūzų skulptorės Camille Claudel metus. „Nebūtina parodyti viso žmogaus gyvenimo, kad atskleistum tiesą. Tam užtenka vos kelių sekundžių“, - sako režisierius ir yra visiškai teisus. Vienerių metų laikotarpio, vaizduojamo šiame filme, visiškai užtenka C. Claudel būsenai parodyti ir nubrėžti liniją, dalijančia jos gyvenimą į dvi dalis – prieš ir po.

B. Dumont‘as paprastai į savo filmus kviečia neprofesionalius aktorius. Tačiau šįkart jis nusižengia šiai savo tradicijai ir pagrindinį vaidmenį patiki prancūzų aktorei, „Oskaro“ laureatei Julliete Binoche, kuri ekspresyviai, bet jautriai įkūnija sielos negalių palaužtą menininkę. Ji yra šio filmo centras. Tačiau šio lėto filmo esmė – ne tiek C. Claudel biografinio fakto rekonstravimas, kiek menininkės vidinės jausenos perteikimas.

Kaip turi jaustis žmogus, kuris yra jautresnis nei kiti pasaulio siunčiamos dieviškoms vibracijoms, savitai interpretuoja realybę ir kurio siela tiek palaužta sielvarto, kad negali būti laikomas visiškai psichiškai sveiku, tačiau kuris labai gerai suvokia skirtumą tarp savęs ir tarp tų, kuriuos jų protas įkalino viduje galbūt net nuo pat gimimo? Kaip iškęsti aplink dieną naktį skambantį šiurpų juoką, klaikius klyksmus ir dejavimus, kaip pakelti tuos į kažką lyg ir žiūrinčius, bet tikrovės nesuvokiančius žvilgsnius? Kaip sulaikyti savo mažus vidinius demonus ir neleisti jiems užaugti iki didelių? Kaip neišprotėti tarp tikrų bepročių?

C. Claudel Colarossi akademijoje studijavo skulptūrą pas Alfredą Boucher‘ą . 1884 m. pradėjo dirbti pas Auguste‘ą Rodin‘ą ir tapo jo modeliu, mūza ir meiluže, nors jie niekada ir negyveno kartu. 1892 m. po nepageidaujamo aborto ji išsiskyrė su Rodin‘u, tačiau jiedu reguliariai susitikinėjo iki 1898. 1903 m. C. Claudel darbai eksponuoti Prancūzų menininkų mugėje („Salon des Artistes français“). Nors Rodin‘o įtaka jos kūrybai buvo jaučiama, C. Claudel sulaukė daug pagyrų už savo darbus, buvo vadinta „moteriškuoju genijumi“. Tačiau 1905 m. pasireiškė psichinės ligos simptomai. C. Claudel kentė nuo šizofrenijos ir paranojos priepuolių, kaltino Rodin‘ą kėsinimusi ją nužudyti, sunaikino dalį savo darbų. Todėl C. Claudel šeima nusprendė menininkę atiduoti medikų globai.

Nuo šiemetinėje „Scanoramos“ programoje pristatomo filmo apie kitą žymų to paties laikotarpio prancūzų menininką Auguste‘ą Pierr‘ą Renoirą („Renuaras“) ši juosta skiriasi kaip diena ir naktis. Todėl jai artimesnis yra filmas „Serafina“ („Séraphine“, 2008), pasakojantis apie panašaus į C. Claudel likimo prancūzų dailininkės Séraphine‘os de Sanlis gyvenimą – tai filmai, be pagražinimų kalbantys apie psichinę negalią ir jos neidealizuojantys bei neromantizuojantys – tiesiog parodoma tikrovė. Tokia, kokia yra. O ji nėra graži.

Norėtųsi, kad filmas „Kamilė Klodel, 1915“ prisidėtų prie menininkės atminimo saugojimo bei taptų paskatinimu žiūrovams daugiau pasidomėti jos kūryba ir biografija. Camille Claudel to tikrai nusipelnė.

SEANSAI

Lapkričio 21 d., ketvirtadienis, 21.00 val., „Forum Cinemas Kaune“, Kaunas 

Įvertink šį straipsnį
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Piliečių naujienos

Vilniuje vėjo nuverstas medis sutraiškė užsieniečių išsinuomotą automobilį (60)

Vilniuje kelionė nuomotu automobiliu Izraelio piliečiams buvo itin nemaloni - didžiulis vėjas ant jų užvertė medį.

Vilniaus oro uoste – sumaištis: niekur tokios darbo kokybės neteko matyti (410)

Į DELFI redakciją kreipėsi skaitytoja Vilma Balčiūnienė, šiuo metu esanti Vilniaus oro uoste. Jos teigimu, pastarajame šeštadienio rytą susidarė beviltiška padėtis.

Velykų rytą prie piliakalnio aptiko nematytą augalą: gamtininkė paaiškino, kas tai per rūšis (21)

Snieguotas Velykų rytas DELFI skaitytoją Laimą pradžiugino maloniu atradimu – prie piliakalnio Stirniuose moteris atkreipė dėmesį į jai nematytą augalą. Jį nufotografavusi, skaitytoja nuotrauka pasidalijo su DELFI, prašydama padėti išsiaiškinti jo rūšį.

Kaunietis apstulbo pamatęs, ką darbuotojai pridarė kaimyno koridoriuje (29)

Portalo „Kas vyksta Kaune“ skaitytojai, gyvenantys Noreikiškėse, pasidalino nuotrauka, kurioje matosi, kaip kabelinės televizijos ir interneto paslaugas teikiančios įmonės darbuotojai atliko instaliacijos darbus jų namuose.

Priglaudžia gyvūnus, apie kuriuos kiti pamiršta: namais dalijasi su ožiuku ir vištomis (65)

„Trijuose paršeliuose“ gyvena gyvūnai, kurių baigtis – paskerdimas... Tai gyvūnai, išgelbėti iš didžiulių fermų arba smulkių ūkių, iš blogų gyvenimo sąlygų, buvę ligoti gyvūnai. Čia jie turi galimybę gyventi tokį gyvenimą, kokio vertas kiekvienas gyvūnas – laisvai judėti, mėgautis draugų kompanija, gauti skanaus ir kokybiško maisto, jausti tik rūpestį ir meilę, sulaukti gydymo susirgus. Deja, ūkiuose gyvūnai to patirti dažniausiai negali.