Marius Raustys iš Danijos
– Kodėl nusprendei savanoriauti „Eurovizijoje“?
– „Eurovizijoje“ savanoriauja arba didžiausi šio konkurso gerbėjai, suvažiavę iš viso pasaulio, arba smalsuoliai, kurie neplanuotai sėkmingai apsigyveno tame mieste, kuriame organizuojama „Eurovizija“. Aš priklausau antrajai grupei. Tad vedamas smalsumo ir profesinių interesų nusprendžiau patyrinėti, kaip atrodo tokio masto renginys iš vidaus.
– Ar sunku tapti savanoriu? Koks atrankos procesas?
– Tapti savanoriu nesunku, mat jų dažnai trūksta. Tiesa, pildant motyvacinę anketą praverčia ankstesnė savanoriavimo patirtis, bet norint, ir be jos galima išsiversti.
– Kokios buvo tavo, kaip savanorio, atsakomybės?
– Aš asistavau dovanų apsikeitimo metu tarp delegacijų ir žurnalistų. Nors pačios dovanos iš esmės turi komercinį – reklaminį tikslą, atmosfera buvo teigiama. Visoje toje atributikos, logotipų ir spalvotų mažmožių sumaištyje galima buvo pajusti ir bendruomeniškumo dvasią.
– Ar galėtum įvardinti tris priežastis, dėl kurių kiekvienas turėtų bent kartą gyvenime pasavanoriauti „Eurovizijos“ renginyje?
– „Eurovizijos“ renginyje privalu sudalyvauti dėl tarptautinės maišaties, dėl naujų kontaktų, ateityje atveriančių dar daugiau durų, ir dėl to, kad šiame grandioziniame renginyje kiekvienas gali atrasti jį dominančią nišą.
– Kokia, tavo nuomone, „Eurovizijos“ reikšmė Europai ir europiečiams?
Glenas Bryanas iš Jungtinės Karalystės
– Kodėl nusprendei savanoriauti „Eurovizijoje“?
– Aš „Eurovizijos“ gerbėjas jau nuo mažų dienų ir dalyvavau jau trijuose „Eurovizijos“ renginiuose. Mano svajonių darbas – tapti šio dainų konkurso vedėju. Pateikiau paraišką į delegacijos gido poziciją, nes mielai būčiau konkurso dalyviams aprodęs Kopenhagą ir leidęs su jais laiką persirengimo kambariuose. Vietoj to gavau darbą spaudos skyriuje ir spaudos konferencijose, kuris buvo labai smagus. 2012 metais, gyvendamas Londone, savanoriavau Olimpinėse žaidynėse, tad žinau, kokia nepamirštama yra savanoriavimo tokiuose milžiniškuose renginiuose patirtis.
– Ar sunku tapti savanoriu? Koks atrankos procesas?
– Visiškai nesunku. Aš tiesiog elektroniniu paštu išsiunčiau trumpą paraišką ir netrukus gavau teigiamą atsakymą.
– Kokios buvo tavo kaip savanorio atsakomybės?
– Mano darbas buvo kuruoti ir kontroliuoti fotografus per spaudos konferencijas.
– Ar galėtum trumpai palyginti savo lūkesčius su realybe (pasiruošimo darbuose, užkulisiuose, pačiame renginyje…)?
– Du savaitgalius mums, savanoriams, vyko mokymai, kurie, kitaip nei tikėjausi, mūsų visiškai neparuošė darbui spaudos skyriuje ir buvo orientuoti į bendrą „pasitinkame pasaulį Kopenhagoje“ koncepciją. Darbas renginio užkulisiuose buvo neįtikėtinai spalvingas. Į mūsų spaudos skyrių užsuko visi pasirodymo dalyviai bei žinomi žmones iš praėjusių „Eurovizijos“ konkursų . Bet koks chaosas! Taip pat nesitikėjau tiek dovanų – kuprinių, drabužių, skėčių, etc. – mat kiekviena delegacija dalino gausybę atributikos. O be to, renginiui pasibaigus, susirinkome viską, ką paliko žurnalistai. Taip pat nesitikėjau, kad turėsime laiko tiesiog būti arenoje ir stebėti patį konkursą.
– Ar galėtum įvardinti tris priežastis, dėl kurių kiekvienas turėtų bent kartą gyvenime pasavanoriauti „Eurovizijos“ renginyje?
– Pirmiausia tam, kad suprastum, kiek daug darbo įdedama organizuojant tokį masinį renginį. Antra, tam, kad susipažintum su žmonėmis iš įvairiausių šalių ir kultūrų ir pažintum, kaip skirtingai kiekviena šalis vertina „Euroviziją“. O trečia priežastis – patirti tokį unikalų ir tokį grandiozinį europinio lygio renginį. Nesuvokiama, kaip tokia maža televizijos programa transformuoja ir užvaldo visą miestą!
– Ar yra kokių nors negatyvių savanoriavimo „Eurovizijoje“ aspektų, kuriuos norėtum paminėti ar įsimintinų akimirkų, kuriomis norėtum pasidalinti?
– Buvau nepatenkintas, kad visos savaitės metu gavau tik dvi darbo pamainas; darbas spaudos skyriuje buvo gana prastai organizuotas, o ir savanorių „afterpartis“ – siaubingas. Nepaisant to, patirtis buvo neužmirštama. Niekuomet neužmiršiu akimirkos, kai pirmą kartą išgirdau Conchitą dainuojant. Įspūdingas pasirodymas. Visi žiūrovai atsistojo ir spiegė kokias 5 minutes! Man oda šiurpo, o skruostais riedėjo ašaros… Vienas gražiausių momentų mano gyvenime!
– Kokia, tavo nuomone, „Eurovizijos“ reikšmė Europai ir europiečiams?
Juliane Frot iš Prancūzijos
– Kodėl nusprendei savanoriauti „Eurovizijoje“?
– Tuo metu gyvenau Kopenhagoje, ieškojau darbo, tad turėjau daug laisvo laiko. Be to, buvau ką tik baigusi magistro studijas komunikacijų srityje ir žinojau, kad prisidėti prie tokio gigantiško renginio kaip „Eurovizija“ organizavimo būtų puiki mokykla.
– Ar sunku tapti savanoriu? Koks atrankos procesas?
– Pirmiausia, buvo skelbiama, kad ieškoma savanorių, kalbančių tiek anglų, tiek danų kalbomis, kuo, deja, negaliu pasigirti. Tačiau po kelių savaičių pranešė, kad paraiškas gali teikti ir danų kalbos žinių neturintys angliakalbiai. Tuomet užpildžiau paraišką internete, o po dviejų savaičių gavau teigiamą atsakymą.
– Kokios buvo tavo, kaip savanorės, atsakomybės?
– Aš buvau atsakinga už spaudos konferencijų patalpas, jų paruošimą, švarą, techniką ir pan. Mano grupėje buvo daugybė savanorių, tad dirbome lengvai. Maža to, aš buvau viena iš keturių „Eurovizijos“ vedėjo asmeninių asistenčių. Savo pamainos metu turėjau būti visuomet pasiekiama tam, kad atneščiau maistą, surasčiau vazą gėlėms, patikrinčiau mikrofonus ir t.t. Buvo labai įdomu užimti šią poziciją ir malonu dirbti su vedėjais, kurie elgėsi labai žmogiškai ir nerodė jokių „sužvaigždėjimo“ simptomų.
– Ar galėtum trumpai palyginti savo lūkesčius su realybe (pasiruošimo darbuose, užkulisiuose, pačiame renginyje…)?
– Prancūzijoje žmonės „Eurovizija“ nesidomi ir savo šalies atstovais nesididžiuoja (galbūt dėl to, kad pastarieji dažniausiai lieka sąrašo apačioje). Nenuostabu, kad savanoriaudama renginyje net nežinojau, kas atstovauja mano šaliai. Kalbant apie renginio užkulisius, nesitikėjau, kad visi bus tokie mieli ir paslaugūs, nepaisant to, ar esi darbuotojas, ar dalyvis, ar savanoris… Ir nors savanorių pareigos ir statusas yra žemesnis, aplinkiniai padeda tau pasijusti visos „Eurovizijos“ dalimi, o ne tik nemokama darbo jėga. Ir apskritai, aš net negalėjau įsivaizduoti, kad renginys gali suvienyti tokią gausią tarptautinę bendruomenę.
– Ar galėtum įvardinti tris priežastis, dėl kurių kiekvienas turėtų bent kartą gyvenime pasavanoriauti „Eurovizijos“ renginyje?
– Pirma, gyvenime tai yra unikali patirtis. Nesvarbu, kad neturi itin atsakingų pareigų. Svarbiausia, kad tampi viso organizacinio organizmo dalimi. Tai geriausias būdas mokytis, dalintis ir linksmintis.
Antra, čia esantiems žmonėms tu iš tikrųjų rūpi ir tai puiki proga susipažinti su pačiais įvairiausiais žmonėmis. Po renginio mes nusprendėme palaikyti kontaktą ir tęsti pažintį. Praėjo jau metai, ir su kai kuriais dalyviais mes vis dar bendraujame.
Trečia, tai galimybė pamatyti tiek daug nuostabių dalykų. Pavyzdžiui, scenos parengimas yra vienas gražiausių dalykų, kuriuos esu mačiusi savo gyvenime: milžiniška, tyli ir apšviesta mėlyna bei violetine šviesa – toks jausmas tarsi būtum Žemės viduryje. Taip pat stebėjome pagrindinę repeticiją. Kaip neapsakoma matyti visas tas detales, kurių nesimato per televiziją.
– Ar yra kokių nors negatyvių savanoriavimo „Eurovizijoje“ aspektų, kuriuos norėtum paminėti ar įsimintinų akimirkų, kuriomis norėtum pasidalinti?
– Buvau nustebinta, kad Rusijos atstovai (du jauni dvyniai) norėjo scenoje pradėti pasirodymą, bet buvo nušvilpti dėl politinių priežasčių. Atlikėjai atvyko dėl pramogos ir, mano nuomone, tikrai nenusipelnė tokios reakcijos – juk ne jie atsakingi už Rusijos politiką.
– Kokia, tavo nuomone, „Eurovizijos“ reikšmė Europai ir europiečiams?
Zlata Bayrachna iš Ukrainos
– Kodėl nusprendei savanoriauti „Eurovizijoje“?
– Aš esu didelė „Eurovizijos“ gerbėja. Nuo vaikystės žiūriu šį dainų konkursą, bet negalėjau net įsivaizduoti, kad vieną dieną turėsiu galimybę pamatyti šio renginio virtuvę. Yra žmonių, manančių, kad savanoriavimas yra nesąžiningas, nes dirbi už dyką. Aš visiškai nesutinku. Būdamas savanoriu nuolat mokaisi, sutinki naujus žmones, daliniesi patirtimi. Tai puikus darbas!
– Ar sunku tapti savanoriu? Koks atrankos procesas?
– Nemanau, kad sunku. Turi žinoti, ko nori ir parodyti savo motyvaciją. Nesvarbu, kas esi ar kokios patirties turi ar neturi. Tačiau turi įrodyti, kad būsi naudingas, aktyvus ir atsidavęs komandai.
– Kokios buvo tavo, kaip savanorės, atsakomybės?
– Aš buvau atsakinga už spaudos konferencijų patalpų paruošimą ir priežiūrą konferencijų metu. Taip pat teko trumpam tapti apsaugos darbuotoja.
– Ar galėtum trumpai palyginti savo lūkesčius su realybe (pasiruošimo darbuose, užkulisiuose, pačiame renginyje…)?
– Aš tikėjausi, kad reikės daugiau dirbti. Galbūt tiesiog turiu per daug energijos, kurią noriu išnaudoti. Pats darbas, kaip nebūtų keista, buvo ramus, be streso, be spaudimo. Tokia aplinka sudarė puikias sąlygas megzti pažintis.
– Ar galėtum įvardinti tris priežastis, dėl kurių kiekvienas turėtų bent kartą gyvenime pasavanoriauti „Eurovizijos“ renginyje?
– Ar nori sužinoti kaip funkcionuoja „Eurovizijos“ dainų konkursas? Savanoriauk ir pamatysi savo akimis. Ar vis dar nežinai, ką nori veikti gyvenime? Savanoriauk ir pažink, kuo užsiima aplinkiniai. Ar nori daugiau pažinčių, daugiau galimybių, daugiau progreso? Savanoriauk „Eurovizijoje“. O ką jau kalbėti apie nuotraukas iš užkulisių…
– Ar yra kokių nors negatyvių savanoriavimo „Eurovizijoje“ aspektų, kuriuos norėtum paminėti ar įsimintinų akimirkų, kuriomis norėtum pasidalinti?
– Turėjau galimybę palaikyti savo šalies atlikėjus būdama visiškai šalia ir, prieš jiems lipant į sceną, užkulisiuose palinkėti sėkmės. Ar daug žmonių gali tuo pasigirti?
– Kokia, tavo nuomone, „Eurovizijos“ reikšmė Europai ir europiečiams?
