Savaitė chaoso: pažintis su nenurimstančiu Maroku

 (15)
Lėktuvui įsibėgėjant Larnakos oro uoste (Kipras), jaučiu kiekviena savo kūno ląstele - grįžtu į pažįstamą ir intriguojanti pasaulį. Pasaulį, kur nežinomybė ir kasdienybės drama veikia kartu. Pasaulį, kur patirsiu tai, ko prieš tai nesu patyręs. Jaučiu tai savo delnuose ir mintyse.
Djemaa el-Fna aikštė, Marakešas
© Shutterstock nuotr.

Pirmoji diena

Vos tik iškėlęs koją iš oro uosto supratau, kad čia gausiu dozę juoko ir adrenalino. Trypčiojantis nepatenkintas taksistas, garsių, skambių, gausių automobilių virtinė, kuri nusidriekia toli toli i tolį, šokas Djemaa El Fna aikštėje vos nužengus pirmus žingsnius.

Sako, atvykus į tolimą kraštą, pirmiausia reikia sekti kvapus. Tai ir bus visa ko veidas. Užuodžiu kupranugarius, prieskonius ir daug daug kvapų, kurių dar nepažįsta mano išrankus šnipas. Marakešas (vienas iš Maroko miestų – DELFI) tikrai atrodo, lyg būtų perpildytas prieskonių. Kiekvienas pokalbis bus papildytas rankų mostais, kiekvienas žvilgsnis eis koja kojon su sveikinimais atvykus, o po to jau seks virtinė prekių, kurias turi, ne, privalai įsigyti, nes ji pati „pačiausia“, dažnai unikali.

Gyvačių „užniūniuotojai“, kobros, beždžionės, žiaurokai prisegtos grandinėmis, neretai su sauskelnėm (matyt, kad ir kaip ten būtų nešvaru, švaros vis dėlto laikomasi. Viva la švara!). Visko, visų, visada, visaip daug. Tikra tiesa, kad tai viena užimčiausių aikščių pasaulyje. Moscow never sleeps, a? Well, try Marrakech then! (liet. Maskva niekada nemiega, a? Na, tuomet išmėginkit Marakešą!). Hašišas čia – kaip vaistas nuo visų ligų. Niekas jo nevartoja, tačiau, panašu, naudoja visi, o ir gauti jo taip pat lengva, kaip ir kruopainių. Būgnų garsais belieka atsekti kelią iki autentiško „riad'o“ (liet. tradicinio namo arba rūmų su vidaus sodu ar kiemu Maroke), kuriame apsistojai ir ant kurio stogo galėsi mėgautis miesto panorama.

Spalvos čia margos, eismas vyksta, mašinos, motoroleriai, karietos, dviračiai čia keliauja kartu su pėsčiaisiais. Nenustebk, jeigu būsi nustumtas šonan motociklo vairuotojo ar teks įsiremti į mašinos stogą vien tam, kad liktum su sveikom pėdom ilgose siaurose medinos (senamiesčio) gatvelėse. Gyvenimas čia verda, laikas bėga, ir susigaudyti jame galima tik aukštų minaretų, kviečiančių melstis ir dėkoti Alachui, pagalba.

Antroji diena

Traukinys, kuriuo judėjome Kasablankos link, tokio dalyko kaip „vietų nebėra“ nė iš tolo neturėjo. Nesu tikras tik dėl žmonių ant 15-os vagonų, iš kurių du yra 1-os klasės, traukinio stogo. Lyg ir girdėjau žingsnius, lyg ir pasivaideno. Kupe, koridoriai ir kitos viešos erdvės buvo sausakimšos. Ką jau kalbėti apie tokias vietas, kaip tualetas. Pamiršk! Kad ir kaip ten būtų, marokiečiai pardavinėti turi, todėl likus geram kelio gabalui, buvo nuspręsta įvežti maisto furgoną, kuris sukėlė masinę pykčio bangą.

Savaitė chaoso: pažintis su nenurimstančiu Maroku
© N.Medutytės nuotr.

Ant kelių, 2-3 aukštais vietos užteko visiems. Pasiekus Kasablanką teko tik trumpam lengviau atsidusti, nes vos atsivėrus durims į traukinį pradėjo plūsti dar viena galinga žmonių banga. Aš kaip europietis iš pradžių mandagiai atsiprašinėjęs už užmintą koją ar menką stumtelėjimą, galiausiai tariau sau „velniop“, nes išlipti iš traukinio sveikam vis tik norėtųsi. Taigi kaip eilinis laukinis laukinių bandoje, „lipau galvom“, stumdžiau ir buvau stumdomas.

Tramvajus 4 milijonus gyventojų turinčiame mieste yra. Tiesa, jis tik testuojamas, todėl pasikliauti teko kojomis. Kasablanka iš tikrųjų yra „blanca“ (liet. balta). Vyrauja ryškus prancūzų indėlis. Nuo architektūros iki anglų kalbos nemokėjimo. Ir gatvės prekeivių, brukančių daiktus, nuo dantų iki sektantiškas uniformas primenančių „jallaba“ (liet. tradicinis ilgas drabužis vyrams bei moterims su ilgomis rankovėmis ), čia beveik nematyti. Miestas įsuktas į europietišką gyvenimą, nuo apsipirkinėjimu Ville Nouvelle (liet. Naujamiestyje) iki linksmybių In Djeb (liet. Vilko akys) paplūdimyje. Iš toli matyti aukščiausią minaretą turinti ir viena didžiausių pasaulyje mečetė. Sveiki atvykę į afrikietišką Paryžių.

Trečioji diena

Diena kaip Maroke tikriausiai įprasta prasidėjo tiesiog absurdiškai. Dažnai jaučiuosi kaip vaikščiojanti piniginė, geras jaukas vietiniams. Tačiau nepaisant to jaučiuosi turiningai : Hassan II mečetė - „done“ (liet. įvykdyta), vandenynas - „done“, Kasablanka iš vidaus - „done“, kvietimas atvykti į Sacharą, paragauti kupranugarienos ir vietinių prieskonių - „done“. Vakarop slenka minutės naudojantis kuprine kaip krėslu, belaukiant traukinio į kitą stotelę - Fesą.

Žinoma, keletas „where are you from, my friend, do you want hashish?“ ( liet. iš kur tu, mano drauge, gal nori hašišo?) pokalbių praslinko drauge su minutėmis. Inshala (liet. dievams panorėjus), atsakau aš (...).

Lengvai suradome rekomenduotą viešbutį. Toliau sekė naujos pažintys (Maroke jų itin daug), alaus paieškos, klubas su vietinėmis prostitutėmis ir patarimu dėl pačių saugumo nešnekėti su niekuo (juodoji skylė, zoologijos sodas, kaip pavadinsi, taip nepagadinsi), tamsios didelės gatvės, karts nuo karto praeinantys girti marokiečiai, šaltas viešbučio kambarys ir minkšta pagalvė. Susitarėme susisiekti su vietiniais jaunuoliais rytoj ryte. Labanakt.

Ketvirtoji diena

Prabudome su beldimu į duris - „Bonjour, monsieur, your friend is waiting downstairs“ (liet. laba diena, pone, jūsų draugas laukia apačioje). Minutę sėdėjome be žado. Bet tiek to. Teks suktis. Feso miestą vis dėlto pamatėme. Su didžiais Karaliaus rūmais, Žydų, Andalūzijos rajonais, parkais. Miestas labai skurdus, bet jame daug kontrasto.

Įrašas atsiminimui - būti draugiškam ir naiviam finansiškai neapsimoka. Draugas už draugystę galiausiai užsiprašė mokesčio. Negalėjau patikėti. Kategoriškai atsisakiau. Po ilgokų derybų nuskubėjome į autobusų stotį, kurioje susipažinome su kanadiečiu, kuris, anot jo, buvo apmėtytas šiukšlėmis už ignoravimą. Mes šia technika irgi dažnai naudojamės, tačiau kol kas atsipirkome tik priešiškai nusiteikusiųjų šūksniais. O kaip dar reikia reaguoti, kad tau kišama viskas iš eilės? Manau, galėtų jie ir savo motinas parduoti.

Nakčiai ateinant, sustojome pakeliui į Ševšavefą. Pakelės užkandinėje išdygo kitas autobusas su narveliu gyvų papūgėlių ant priekinio stiklo. Pasiekėme miestelį, apie kurį tiek daug girdėjome, įsikūrėme ir išėjome marokietiškos vakarienės. Maistas – pasaka!

Penktoji diena

Chefchaouen
Chefchaouen
© Shutterstock nuotr.

Girdėjome ne kartą, kad Ševšavefas - verčiausias dėmesio miestelis. Tikra teisybė. Mėlynasis miestas, kuriame sėdėti gurkšnojant arbatą ir tiesiog stebėti pro šalį bėgantį gyvenimą būtina. Kalnai, melsvi pastatai, saulė, itin saldi mėtų arbata, derybos su kilimų pardavėju ir galiausiai - kilimas po ranka. Oazė, sakyčiau.

Labirintais aukštyn besidriekiantis miestelis turi savo charakterį ir žydrą veidą. Atpasakoti ekstazę gan sunku. Mūsų tikslas šiandien yra pasiekti Algeciro miestą Ispanijoje. Tačiau iki tol dar teko stabtelėti su aferistais, meluojančiais ir neraudonuojančiais. Velniop 300 dirhamų kainuojantį taksi, mes geriau patikrinsime autobusų stotį, kuri, anot mūsų „pagalbininko“, turėtų būti uždaryta. 20 dirhamų kainuojantis bilietas ir mes jau pakeliui į Tetuaną, iš kurio vėliau buvo paimtas autobusas į Fnideką, o po to - ir taksi iki sienos su Seuta (Ispanijos autonominė teritorija Afrikoje).

Pasienyje būriuojasi begalė žmonių, siekiančių Europos svajonės, kur gyvenimas auksinis. Dauguma jų šiąnakt ten ir liks. Perėję pasienį išsyk supratome grįžę į Europą. Nuo Seutos pajūrio matyti Rifo kalnai Maroke. Kad ir kaip džiaugėmės grįžę į pažįstamą pasaulį, man jis greit tapo pažįstamai nuobodus. Tamsai apgaubus mūsų jau laukė keltas, nuplukdysiantis į žemyną. Algecirą pasiekėme ir su vaizdu iš dangaus aukštumo pro langą teko grįžti į Maroką tik sapnais.

Šeštoji diena

Žinoma, kokia kelionė be ligos. Mano kelionių kompanionui teko galvoti, kaip grįžti į Vokietiją, o man teko prisiminti visas ispanų kalbos žinias beieškant daktaro. Faktas - žinios liūdnos. Kad ir kaip ten būtų, išsiskyrėme stotyje. Aš į Malagą, ligonis - į Cheresą.

Malaga - svetingas miestas su visais gatvės artistais, architektūriniais meniškais sprendimais, paplūdimiu. Tačiau viskas būtų buve ne taip linksma, jeigu nebūčiau sutikęs neišdildomą įspūdį palikusios prancūzų grupelės. Septintos ir aštuntos dienos minėti nebereikia, jos praskriejo žaibiškai. Labai taikiai, prasmingai, ramiai, vakarais - itin dinamiškai, o rytais - draugiškai, palaikant vienas kitą dėl užtinusių veidų. J'adore you, people! (liet. myliu jus, žmonės!). Buvau tarp savų visaip kaip ir pakeliui į oro uostą keliavau su šypsena.

Dabar tikrai žinau. Su visais bendražygiais. Tai mūsų gyvenimas. Gal jis ir kitoks, bet visiškai normalus, avantiūriškas, spalvingas, niekuomet nenuobodus, sunkokas pakelti, tačiau galų gale nunešantis aukštai aukštai. Man tai daugiau už karjeros siekimą, už pinigus, už būstą, žmoną ar meilužę, hamamą (turkiška pirtis - DELFI) ar hašišą. Prisipažįstu - aš savanaudis. Tačiau mūsų daug.

Pagarbiai,
Liudas Praspaliauskas

Įvertink šį straipsnį
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Piliečių naujienos

Nusivylė „Emodži filmu“: pasigedau kritikos šiuolaikinėms problemoms (42)

Dar kartą įsitikinau, kad kino teatruose karaliauja konsumerizmas ir prastos kokybės kultas. Ko gero, nesu matęs nieko prastesnio, kaip šią savaitę matytas „Emodži filmas“ .

Glaustytis mėgstantis katinas ieško namų arba globos (3)

Mielas, jaukus, pūkuotas, minkštas, gražus, švelnus, meilus iki begalybės katinas ieško namų arba globos. Kaip jis atsidūrė gatvėje – nežinome, bet kad lauke gyvenantis katinėlis būtų toks jaukus, sunku patikėti.

Pirkėjas papasakojo, kaip viskas vyko sekmadienį Mindaugo „Maximoje“ (13)

DELFI skaitytojas tapo parduotuvėje „Maxima“ Mindaugo gatvėje sekmadienio vakarą įvykusio incidento liudininku. Jį nustebino parduotuvės darbuotojų reakcija.

Tikėjosi ramiai pasmaližiauti kavinėje – supykdė radinys leduose (168)

Rugpjūčio 17 d. su draugu ir vaikais lankėmės Vilniaus Bernardinų sode. Ten mažieji žaidė ant, atrodo, jau saugių žaidimų įrenginių, pasisupo ir karusele prie kavinės „Sugarmour“ Vasaros Rezidencijos.

Mergaičių elgesys pradžiugino Ukmergės policiją: esame sužavėti jų poelgiu (54)

Norime papasakoti apie gražų dviejų mergaičių poelgį. Vakar maždaug 10 metų mergaitės į Policijos komisariatą atnešė vyrišką piniginę, tikėdamosios, kad pareigūnai padės nustatyti savininką.