Pirmoji diena
Vos tik iškėlęs koją iš oro uosto supratau, kad čia gausiu dozę juoko ir adrenalino. Trypčiojantis nepatenkintas taksistas, garsių, skambių, gausių automobilių virtinė, kuri nusidriekia toli toli i tolį, šokas Djemaa El Fna aikštėje vos nužengus pirmus žingsnius.
Sako, atvykus į tolimą kraštą, pirmiausia reikia sekti kvapus. Tai ir bus visa ko veidas. Užuodžiu kupranugarius, prieskonius ir daug daug kvapų, kurių dar nepažįsta mano išrankus šnipas. Marakešas (vienas iš Maroko miestų – DELFI) tikrai atrodo, lyg būtų perpildytas prieskonių. Kiekvienas pokalbis bus papildytas rankų mostais, kiekvienas žvilgsnis eis koja kojon su sveikinimais atvykus, o po to jau seks virtinė prekių, kurias turi, ne, privalai įsigyti, nes ji pati „pačiausia“, dažnai unikali.
Gyvačių „užniūniuotojai“, kobros, beždžionės, žiaurokai prisegtos grandinėmis, neretai su sauskelnėm (matyt, kad ir kaip ten būtų nešvaru, švaros vis dėlto laikomasi. Viva la švara!). Visko, visų, visada, visaip daug. Tikra tiesa, kad tai viena užimčiausių aikščių pasaulyje. Moscow never sleeps, a? Well, try Marrakech then! (liet. Maskva niekada nemiega, a? Na, tuomet išmėginkit Marakešą!). Hašišas čia – kaip vaistas nuo visų ligų. Niekas jo nevartoja, tačiau, panašu, naudoja visi, o ir gauti jo taip pat lengva, kaip ir kruopainių. Būgnų garsais belieka atsekti kelią iki autentiško „riad'o“ (liet. tradicinio namo arba rūmų su vidaus sodu ar kiemu Maroke), kuriame apsistojai ir ant kurio stogo galėsi mėgautis miesto panorama.
Spalvos čia margos, eismas vyksta, mašinos, motoroleriai, karietos, dviračiai čia keliauja kartu su pėsčiaisiais. Nenustebk, jeigu būsi nustumtas šonan motociklo vairuotojo ar teks įsiremti į mašinos stogą vien tam, kad liktum su sveikom pėdom ilgose siaurose medinos (senamiesčio) gatvelėse. Gyvenimas čia verda, laikas bėga, ir susigaudyti jame galima tik aukštų minaretų, kviečiančių melstis ir dėkoti Alachui, pagalba.
Antroji diena
Traukinys, kuriuo judėjome Kasablankos link, tokio dalyko kaip „vietų nebėra“ nė iš tolo neturėjo. Nesu tikras tik dėl žmonių ant 15-os vagonų, iš kurių du yra 1-os klasės, traukinio stogo. Lyg ir girdėjau žingsnius, lyg ir pasivaideno. Kupe, koridoriai ir kitos viešos erdvės buvo sausakimšos. Ką jau kalbėti apie tokias vietas, kaip tualetas. Pamiršk! Kad ir kaip ten būtų, marokiečiai pardavinėti turi, todėl likus geram kelio gabalui, buvo nuspręsta įvežti maisto furgoną, kuris sukėlė masinę pykčio bangą.
Tramvajus 4 milijonus gyventojų turinčiame mieste yra. Tiesa, jis tik testuojamas, todėl pasikliauti teko kojomis. Kasablanka iš tikrųjų yra „blanca“ (liet. balta). Vyrauja ryškus prancūzų indėlis. Nuo architektūros iki anglų kalbos nemokėjimo. Ir gatvės prekeivių, brukančių daiktus, nuo dantų iki sektantiškas uniformas primenančių „jallaba“ (liet. tradicinis ilgas drabužis vyrams bei moterims su ilgomis rankovėmis ), čia beveik nematyti. Miestas įsuktas į europietišką gyvenimą, nuo apsipirkinėjimu Ville Nouvelle (liet. Naujamiestyje) iki linksmybių In Djeb (liet. Vilko akys) paplūdimyje. Iš toli matyti aukščiausią minaretą turinti ir viena didžiausių pasaulyje mečetė. Sveiki atvykę į afrikietišką Paryžių.
Trečioji diena
Diena kaip Maroke tikriausiai įprasta prasidėjo tiesiog absurdiškai. Dažnai jaučiuosi kaip vaikščiojanti piniginė, geras jaukas vietiniams. Tačiau nepaisant to jaučiuosi turiningai : Hassan II mečetė - „done“ (liet. įvykdyta), vandenynas - „done“, Kasablanka iš vidaus - „done“, kvietimas atvykti į Sacharą, paragauti kupranugarienos ir vietinių prieskonių - „done“. Vakarop slenka minutės naudojantis kuprine kaip krėslu, belaukiant traukinio į kitą stotelę - Fesą.
Žinoma, keletas „where are you from, my friend, do you want hashish?“ ( liet. iš kur tu, mano drauge, gal nori hašišo?) pokalbių praslinko drauge su minutėmis. Inshala (liet. dievams panorėjus), atsakau aš (...).
Lengvai suradome rekomenduotą viešbutį. Toliau sekė naujos pažintys (Maroke jų itin daug), alaus paieškos, klubas su vietinėmis prostitutėmis ir patarimu dėl pačių saugumo nešnekėti su niekuo (juodoji skylė, zoologijos sodas, kaip pavadinsi, taip nepagadinsi), tamsios didelės gatvės, karts nuo karto praeinantys girti marokiečiai, šaltas viešbučio kambarys ir minkšta pagalvė. Susitarėme susisiekti su vietiniais jaunuoliais rytoj ryte. Labanakt.
Ketvirtoji diena
Prabudome su beldimu į duris - „Bonjour, monsieur, your friend is waiting downstairs“ (liet. laba diena, pone, jūsų draugas laukia apačioje). Minutę sėdėjome be žado. Bet tiek to. Teks suktis. Feso miestą vis dėlto pamatėme. Su didžiais Karaliaus rūmais, Žydų, Andalūzijos rajonais, parkais. Miestas labai skurdus, bet jame daug kontrasto.
Įrašas atsiminimui - būti draugiškam ir naiviam finansiškai neapsimoka. Draugas už draugystę galiausiai užsiprašė mokesčio. Negalėjau patikėti. Kategoriškai atsisakiau. Po ilgokų derybų nuskubėjome į autobusų stotį, kurioje susipažinome su kanadiečiu, kuris, anot jo, buvo apmėtytas šiukšlėmis už ignoravimą. Mes šia technika irgi dažnai naudojamės, tačiau kol kas atsipirkome tik priešiškai nusiteikusiųjų šūksniais. O kaip dar reikia reaguoti, kad tau kišama viskas iš eilės? Manau, galėtų jie ir savo motinas parduoti.
Nakčiai ateinant, sustojome pakeliui į Ševšavefą. Pakelės užkandinėje išdygo kitas autobusas su narveliu gyvų papūgėlių ant priekinio stiklo. Pasiekėme miestelį, apie kurį tiek daug girdėjome, įsikūrėme ir išėjome marokietiškos vakarienės. Maistas – pasaka!
Penktoji diena
Labirintais aukštyn besidriekiantis miestelis turi savo charakterį ir žydrą veidą. Atpasakoti ekstazę gan sunku. Mūsų tikslas šiandien yra pasiekti Algeciro miestą Ispanijoje. Tačiau iki tol dar teko stabtelėti su aferistais, meluojančiais ir neraudonuojančiais. Velniop 300 dirhamų kainuojantį taksi, mes geriau patikrinsime autobusų stotį, kuri, anot mūsų „pagalbininko“, turėtų būti uždaryta. 20 dirhamų kainuojantis bilietas ir mes jau pakeliui į Tetuaną, iš kurio vėliau buvo paimtas autobusas į Fnideką, o po to - ir taksi iki sienos su Seuta (Ispanijos autonominė teritorija Afrikoje).
Pasienyje būriuojasi begalė žmonių, siekiančių Europos svajonės, kur gyvenimas auksinis. Dauguma jų šiąnakt ten ir liks. Perėję pasienį išsyk supratome grįžę į Europą. Nuo Seutos pajūrio matyti Rifo kalnai Maroke. Kad ir kaip džiaugėmės grįžę į pažįstamą pasaulį, man jis greit tapo pažįstamai nuobodus. Tamsai apgaubus mūsų jau laukė keltas, nuplukdysiantis į žemyną. Algecirą pasiekėme ir su vaizdu iš dangaus aukštumo pro langą teko grįžti į Maroką tik sapnais.
Šeštoji diena
Žinoma, kokia kelionė be ligos. Mano kelionių kompanionui teko galvoti, kaip grįžti į Vokietiją, o man teko prisiminti visas ispanų kalbos žinias beieškant daktaro. Faktas - žinios liūdnos. Kad ir kaip ten būtų, išsiskyrėme stotyje. Aš į Malagą, ligonis - į Cheresą.
Malaga - svetingas miestas su visais gatvės artistais, architektūriniais meniškais sprendimais, paplūdimiu. Tačiau viskas būtų buve ne taip linksma, jeigu nebūčiau sutikęs neišdildomą įspūdį palikusios prancūzų grupelės. Septintos ir aštuntos dienos minėti nebereikia, jos praskriejo žaibiškai. Labai taikiai, prasmingai, ramiai, vakarais - itin dinamiškai, o rytais - draugiškai, palaikant vienas kitą dėl užtinusių veidų. J'adore you, people! (liet. myliu jus, žmonės!). Buvau tarp savų visaip kaip ir pakeliui į oro uostą keliavau su šypsena.
Dabar tikrai žinau. Su visais bendražygiais. Tai mūsų gyvenimas. Gal jis ir kitoks, bet visiškai normalus, avantiūriškas, spalvingas, niekuomet nenuobodus, sunkokas pakelti, tačiau galų gale nunešantis aukštai aukštai. Man tai daugiau už karjeros siekimą, už pinigus, už būstą, žmoną ar meilužę, hamamą (turkiška pirtis - DELFI) ar hašišą. Prisipažįstu - aš savanaudis. Tačiau mūsų daug.
Pagarbiai,
Liudas Praspaliauskas