Tai – tokie atvejai, kaip dabar nutikęs Jurbarko rajone. „SOS gyvūnai“ gavo signalą, kad keletas šunų gyvena ant sniego praktiškai neprižiūrimi. Jie negali išbėgti pasikuisti bent jau prie konteinerių ar paprašyti kąsnelio iš gailestingo praeivio prie parduotuvės. Jie pririšti prie grandinių. Atseit turi būdas, kuriose gyvena. Kaip gyventi būdoje, kuri padaryta iš skardos, žiemą?! Kai metalas traukia šaltį, kai ta būda kiaurai perpučiama?
O niekur nedingsi, tenka gyventi...Jų šeimininkui tas pats, jis tupi šiltai prie krosnies. Deja, savanoriams iki jo sąmoningumo prisibelsti nepavyko, pagyvenusiam žmogui atrodė, kad kartais tik kokių miltų papilti šuniui yra visiškai normalu. Jūs patys matote nuotraukose, kaip tas „normalu“ atrodo... Mažuliukai šuneliai irgi buvo pririšti prie būdos. Badant atrišti, turbūt dėl sušalimo keliamo skausmo, tiesiog klykė.
Visi rasti šuneliai buvo konfiskuoti. Susipažinkime.
Mažutis, į dvi saujas telpantis šuneliukas, turintis čihuahua ar panašių miniatiūrinių veislių kraujo, buvo vienas iš „sargų“... Galite įsivaizduoti, kaip mažam kūnelyje sunku išlaikyti šilumą spaudžiant speigui, o ypač gurgiančiu skrandžiu. Jam laiku pasisekė ištrūkti, dar nespėjo įsirgti, nusibadauti. Praleidęs kelias dienas laikinoje globoje, išmaudytas, iščiustytas, Kutas jau rado naujus namus. Kita mažylė, trumpaplaukė kalytė Morkytė, irgi jau džiaugiasi nauja teritorija, naujais šeimininkais. Vargšai šuniukai visą gyvenimą gyvenę pusbadžiu tik dabar pradeda suprast, kas yra sotumo jausmas, kad nebūtina suėsti visko ir iškart.
Didesni šunys – Kloja ir Lordas. Jie visai jauni, tik atrodo kaip lagerio kaliniai. Bet bent jau apetitas jų puikus! Abu dabar gyvena „SOS gyvūnų“ prieglaudoje Vilniuje. Nublusinti, nukirminti. Bando suprasti, kur pateko, suvokti, kad nereikia peštis dėl maisto, kad aplink draugai. Mielai eina pasivaikščioti ir dar mieliau grįžta į šiltą patalpą, kur jaučiasi saugūs. Jie gauna ir dėmesio, ir laisvės, ir meilės. Sustiprėję, atsimaitinę, taps tikrais gražuoliais.
Tai nebuvo vieninteliai bėduliai, kurie prašėsi tą dieną į globą. Paaiškėjo, kad Jurbarko rajone, nebegyvename name, užrakinti liko ir badu miršta šunelis ir 3 katinai. Šuniuko šeimininkė, senyvo amžiaus, vieniša moteris, pateko į ligoninę ir neaišku, ar kada grįš. Kažkas tiesiog šaltakraujiškai užrakino duris ir ten badu paliko mirti 4 gyvūnus, o dar vienas šuo kiūtojo kieme ant grandinės. Po savaitės laiko (reikėjo savaitės, kol susigriebta) neapsikentę kaimynai išdaužė langą, kad įmestų jiems paėsti. Užėjo didieji šalčiai, langas išdaužtas, gyvūnai pradėjo šalti. Seniūnas paprašė pagalbos.
Situacija buvo tikrai pasibaisėtina, indeliai viduje prišalę prie grindų, nei lašelio vandenuko, maisto. Šuniuką Pipirą rado giliai pasislėpusį ir sustirusį po antklodėmis. Sugaudytos buvo ir katės. Juodai baltas dailus šuniukas Pipiras ypač gero ir ramaus charakterio, todėl dar daug metų galėtų kažkam dovanoti savo širdies šilumą. Tikimės, kad taip ir bus, nes Pipiriukas jau „matuojasi“ naujus namučius ir bando sutarti su juose jau esančia šunyte.
„SOS gyvūnai“ dėkoja visiems, kas pagelbėjo įvykdyti šią „operaciją“: greitai, rezultatyviai, o tai iš pradžių atrodė net neįmanoma. Ačiū Kauno gyvūnų globos organizacijai „Penktai koja“, kad sutiko paimti ką nors iš bedalių, nors patys užkrauti iki ausų. Pas juos liko laukti naujų šeimininkų Meškutis, kuris gyveno prie būdos moteriškės, papuolusios į ligoninę, kieme. Ačiū „penktakojietei“ Rasai ir „Lesės“ savanorei Viktorijai. Labai pagelbėjo Irmantas iš Kauno, jis pats pirmas paskambino ir pasiūlė transportą (juk tiek šunų neatsiveši ant kelių), ačiū Jūratei ir Godai, su kuriomis prieglaudos vadovė Ilona nulėkė iki Kauno ir tada jau didesniu būriu vyko toliau, į Jurbarko rajoną.
Prieglauda taip pat neliko be priežiūros, savanorė Sigita visą tą laiką budėjo, neleido užgesti ugniai ir kantriai laukė sugrįžtančių į Vilnių. O vakare, kai komanda grįžo su visais nelaimėliais, dabar, tikėkimės, laimingaisiais, prieglaudoje Giedrė ir Gintaras sutiko su dideliu puodu šiltos skalsios košės! Štai taip iš neįmanomo, atrodo, beviltiško reikalo gelbėjimas tapo įmanomu ir jau galime džiaugtis rezultatais. Jei norėtumėte aplankyti nuo badmiriavimo išgelbėtus Kloją ir Lordą, užsukite į Minsko pl. 33a esančią prieglaudą (tel. pasiteirauti; 868369502).
Ką gi, atrodo, visi tam kartui rado prieglobstį, bet kas žino, kiek tokių atvejų Lietuvoje? Mieli kaimynai, seniūnai, seniūnaičiai, socialiniai darbuotojai, mokytojai, veterinarai, neužleiskite reikalo iki tokių bėdų, bendruomenė juk tam ir yra, kad padėtų vieni kitiems! Net jei tas kitas – tik kažkieno nebylus keturkojis augintinis...