Iš pradžių maniau, kad taip yra todėl, kad miestas – mažesnis, todėl mažesnė ir darbų pasiūla. Suprantu, kad taip yra, bet situacija nepasikeitė net ir tada, kai išsiunčiau CV į visas galimas darbo vietas ir vėliau pildžiau anketas į įmones su galimybe įsidarbinti vėliau ir laukiau rezultato.
Vėliau tiesiog atsispausdinusi ir padauginusi CV ėjau į įvairias parduotuves ir įmones, bet rezultatas buvo nulinis, toks ji yra ir iki šiol. Nors praėjo septyni mėnesiai, situacija nesikeičia.
Iki šiol ieškau atsakymo, kodėl sulaukiu abejingumo ir kodėl gyvendama kitame mieste darbą susirasdavau, nepatirdama didesnių problemų. Galbūt būtų geriausia išvykti į kitą miestą, bet neturiu pinigų, kad pradėčiau viską kurti kitame mieste. Net radusi pinigų kelionei, išlikimui ir pragyvenimui, turėčiau jų rasti ir būsto nuomai.
Nors gyvenu ne viena, situacija neguodžia, nes nėra savų pinigų net kavai mieste, viskas sukasi apie buitį, o vienintelė pramoga yra pasivaikščiojimai mieste, kryžiažodžių sprendimas ir sėdėjimas prie TV.
Būdama šioje situacijoje nebegaliu nei normaliai valgyti, nei miegoti, todėl kad jaučiuosi lyg sukčiausi užburtame rate, iš kurio negalėčiau ištrūkti. Gyvename trise, šiuo metu mūsų pajamos – iš esmės tik vieno žmogaus atlyginimas, nes vienam šeimos nariui išrašomas nuolatinis biuletenis, Tiesiog norėčiau sužinoti atsakymą – kodėl niekas manęs neįdarbina, nors tiek daug pastangų įdėjau, ieškodama darbo?
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Norite pasidalyti savo mintimis? Galite papasakoti apie darbo paieškas? O gal pats esate darbdavys ir turite ką pasakyti apie darbuotojus, su kuriais jums teko dirbti? Rašykite el.paštu pilieciai@delfi.lt su prierašu „Darbas“ ir išreikškite savo nuomonę!