R. Laužikas: Z kartos tragedija yra patiriamas spaudimas prisitaikyti

 (2)
Perkopus pusę XXI amžiaus galime pastebėti, kad skaitmeninės knygos tampa vis populiaresnės, nors technologijų tema visada atrodo gana sudėtinga ir jas darosi sunku pavyti. O ar reikia?
Elektroninė knygų skaityklė
© Shutterstock nuotr.

Vis didėjantis susidomėjimas skaitmeninėmis knygomis verčia susimąstyti, kad elektroninės skaityklės pradeda įgauti vertę. Tačiau, toks teiginys, sutikime, palieka daug klaustukų ir lyg tarp kitko diktuoja, jog paprastoji, popierinė knyga po truputį praranda savo vertę. Bet ar tikrai?

Tokius ir panašius klausimus iškėlėme ir Komunikacijos fakulteto prodekanui bei dėstytojui prof. dr. Rimvydui Laužikui. Nors pats profesorius yra labiau archeologas, tačiau visas dėmesys šį kartą skiriamas besikeičiančiam skaitmeninės ir popierinės knygų vaidmeniui, kadangi apie tokius ir panašius dalykus kalbama BUS dalyko „Skaitmeninė kultūra“ kurse, kurį (ne vien šį, bet ir kitus) ir dėsto R. Laužikas.

Skaitmeninės bei popierinės knygų konkurencingo santykio su skaitytoju negalėtume pavadinti kova, taigi straipsnio pavadinimas šiek tiek meluoja. Skaitydami sužinosite, kodėl. Check it out!

Kokia yra paprastos knygos vertė ir kokią vertę įgauna skaitmeninė knyga?

– Knygos būna prastos arba geros. Vienos jų, dažniausiai grožinės, mums teikia skaitymo malonumą, mus žavi, įkvepia naujiems darbams, idėjoms. Kitose, dažniausiai mokslinėse, mes ieškome informacijos. Medija, kuria knyga pateikiama (skaitmeninė ar spausdinta) šiuo atveju yra tik įrankis, kurio padedami patiriame skaitymo malonumą ar gauname informaciją. Medija negali nei padidinti, nei sumažinti knygos vertės, bet ji gali suteikti patogumą.

Pavyzdžiui, jei gyvenate mažame bute, Jums būtų sudėtinga namuose turėti 10000 spausdintų knygų biblioteką. Arba, jei ieškote informacijos ilgame tekste, – juk labai patogu pasinaudoti „find” klavišu. Pats skaitmeninių knygų plitimas yra susijęs su patogumu. Juk skaitmeninės knygos atsirado pakankamai seniai (bene pirmoji Lietuvoje buvo 1998 m. E. Jovaišos parengta „Žvilgsnis į „Aukso amžių“: baltai pirmaisiais amžiais po Kristaus”). Tačiau ji buvo įrašyta į optinį diską ir jos peržiūrai reikėjo sėstis prie stacionaraus kompiuterio.

Taigi – ji reikalavo keisti skaitymo įpročius. Pavyzdžiui, negalėjai tokios knygos skaityti gulėdamas lovoje ar pakeliui į darbą, troleibuse. Tik skaityklės ir mobiliųjų skaitmeninių įrenginių atsiradimas viską „sustatė į savo vietas“. Šios rūšies skaitmeninių knygų naudojimas praktiškai nebesiskiria nuo popierinių knygų naudojimo. Tai labai prisidėjo prie skaitmeninių knygų populiarėjimo.

Ar el. knyga pradės dominuoti, o gal jau dominuoja?

– Šiuo klausimu prisilaikau kanadiečių mokslininko Marshallo McLuhano kažkada išsakytos nuomonės apie tai, kad naujos medijos labai retai išstumia senąsias. Čia situacija yra kažkuo panaši į gyvąją gamtą. XIX amžiuje gamtininkas Charlesas Darwinas aprašė kintamumo ir paveldimumo reiškinius, kurie užtikrina didžiulę gyvūnų ir augalų rūšių įvairovę. Kodėl gamta tokia įvairi?

Atsakymas gali būti pakankamai paprastas – kiekviena rūšis užima atskirą vietą (nišą) ir dėl to nekonkuruoja su kitomis rūšimis, išlieka. Panašiai yra ir su medijomis. Naujosios medijos paprastai randa savo nišas ir nesunaikina senųjų. Juk spausdinta knyga nesunaikino rankraštinės kultūros, kinas nesunaikino teatro, o televizija – kino. Visi jie turi savo unikalias nišas. Greičiausiai taip bus ir su skaitmeninėmis knygomis – jos užims savo nišą šalia rankraštinių ir spausdintų. Žinoma, kai kuriais atvejais, naujosios medijos išstumia senąsias iš jų nišų. Taip mobilioji telefonija sunaikino telegrafą arba elektroninis paštas – faksimilinį ryšį (faksą).

Elektroninė komercija buvo naujiena vakar, šiandien ji jau tampa kasdienybe, o kas atsiras rytoj?

– Jei kalbame apie skaitmeninę rašymo ir skaitymo kultūrą, manau, kad viena didžiausių inovacijų bus masinis garso-teksto generatorių paplitimas. Jau dabar yra pakankamai daug programinės įrangos, kuri leidžia kalbą versti tekstu ir atvirkščiai – tekstą versti garsu. Kol kas tai nėra masinė technologija. Tačiau, artimiausiame dešimtmetyje ji taps masine. Tai reikš, kad ilgainiui gebėjimas rašyti ir skaityti taps nebereikalingas. Teks šiuos dalykus išbraukti iš mokyklinių programų. Kita vertus, šios technologijos plėtra, susieta su aukštos kokybės automatiniu vertimu, leis mums ne tik „susikalbėti“ bet kuria kalba, bet ir „skaityti“ tekstus bet kuria kalba. Tad, užsienio kalbos mokėjimas taps taip pat nelabai reikalingu (išbrauktinu iš mokyklinių programų) arba virs elitariniu gebėjimu tų, kurie norės skaityti grožinę literatūrą originalo kalba.

Ar įmanoma šiandieniniam žmogui lygiagrečiai augti su taip sparčiai augančiomis technologijomis?

– Galbūt sakyčiau ne tiek „augti“, kiek ieškoti savo unikalios nišos technologijų plėtros kontekste. Yra dalykų, kur technologijų nebepavysime. Tarkime IBM Watson kompiuterio atmintis ir atliekamų operacijų greitis yra nepasiekiamas jokiam žmogui. Tai tapo aišku po to, kai 1997 metais šachmatų didmeistris Garis Kasparovas pralaimėjo kompiuteriui „Deep Blue“. Kompiuteris sugeba kaupti ir apdoroti kur kas didesnius informacijos kiekius nei žmogaus smegenys. Informacijos vadybos srityje negalime su jais lygintis.

Bet, mes vieninteliai gebame mąstyti, kurti, žavėtis... Netikiu greita dirbtinio intelekto atsiradimo galimybe. Žinau, kad dalis kompiuterininkų komandų jau skelbia sukūrę dirbtinį intelektą (kai kas išlaiko net Turingo testą), tačiau, pasigilinus į jų kūrinius paaiškėja, kad tai ne daugiau kaip aukščiausio lygmens informacijos vadybos veiksmus atliekantys įrenginiai.

Taigi, akivaizdi netolimos ateities problema bus ta, kad robotai užims visas kūrybiškumo, mąstymo, intelektinės laisvės nereikalaujančias darbo vietas, visas veiklas, kurios gali būti lengviau ar sunkiau algoritmuojamos. Po kelių dešimtmečių Europoje turėsime armiją bedarbių (jų skaičius gali siekti 20 – 40 procentų), kurie negalės rasti jokio darbo dėl to, kad jų kvalifikaciją atitinkančių darbų tiesiog nebus. Tačiau, bus nemažai tuščių darbo vietų, į kurias surasti darbuotojų tiesiog nepavyks, nes visi, kurie galės dirbti tokiose vietose, jau bus įdarbinti. Ką tuo noriu pasakyti – turime ne vytis technologijas, o ugdyti tuos savo gebėjimus, kuriais esame neabejotinai pranašesni už kompiuterius – kūrybiškumas, kritinis mąstymas, minties laisvė... O technologijas naudoti kaip „išplėtotos realybės kompensacines priemones“ tose vietose, kur mūsų gebėjimai yra silpnesni.

Mokyklos ir planšetės. Kaip dabar mokosi Z kartos atstovai?

– „Juodai“ pajuokausiu – Z kartos atstovai Lietuvoje mokosi lygiai taip pat, kaip ir visų kitų kartų atstovai – XIX amžiaus stiliumi. Dabartinėje mokykloje naudojamos ugdymo programos, ugdomos kompetencijos, ugdymo turinys, taikomi metodai remiasi nuo viduramžių žinomu scholastiniu principu „repetitio est mater studiorum“ (kartojimas yra mokymosi motina) ir yra orientuotos į mechaninį didelio kiekio informacijos (sąmoningai nenaudoju žodžio „žinios”) kalimą. Ugdome žmones su tokiais gebėjimais, kurių dar reikėjo prieš 30 ar 50 metų ir kurie (greitu metu) bus pirmieji tarp tų, iš kurių darbą atims robotai.

Atsitiko taip, kad keičiantis visuomenei švietimo sistema Lietuvoje nepatyrė esminių permainų (tik kosmetinio pobūdžio pasikeitimus), ir tai tapo sisteminio pobūdžio krizės priežastimi. Švietimo sistema Lietuvoje yra būdinga industrinei visuomenei (šios visuomenės simboliu galėtume laikyti pramoninį konvejerį), tebeugdantį kompetencijas, kurios šių laikų pasaulyje nebereikalingos, o taikomi ugdymo metodai visiškai netinka tinklo kartai. Jei alegoriškai lygintume industrinę ir tinklaveikos visuomenes, tai pirmosios simboliu galėtų būti enciklopedija, o antrosios Google. Tai pagrindžia ir švietimo sistemas.

Industrinėje visuomenėje apsišvietusio žmogaus idealas buvo „vaikščiojanti enciklopedija“ – asmenybė, savo smegenyse išsaugojusi kuo daugiau faktologinės informacijos, kuo įvairesniais klausimais. Tačiau ar to vis dar reikia tinklaveikos visuomenėje, kai didžiuliai (teisingos ir klaidingos) informacijos masyvai lengviausiai pasiekiami internete? Juk tereikia mokėti ją pasiimti ir kritiškai atrinkti. Industrinės visuomenės švietimo sistemoje didžiulio kiekio informacijos perdavimas buvo tikslas, o tinklaveikoje – informacijos valdymas virto priemone ugdyti naujo pobūdžio kompetencijas: kūrybiškumą, kritinį mąstymą, informacinius ir komunikacinius gebėjimus, gebėjimą dirbti grupėje...

Z kartos tragedija yra patiriamas spaudimas prisitaikyti prie industrinės visuomenės švietimo sistemos. Tie, kurie prisitaiko labiau, – geriau mokosi – neretai gyvenime patiria didesnių sunkumų, nei kūrybiški „šešetukininkai“. Pirmieji tikisi, kad už gerą mokymąsi gaus gerą darbo vietą ir ten dirbs iki pat pensijos su pakenčiamu atlyginimu; antrieji nesitiki nieko ir savo gyvenimą kuria patys.

Pirmieji nusivilia, nes stabilių profesijų ir ilgalaikių darbo vietų tiesiog nebeliko. Jas pakeitė mokymasis visą gyvenimą ir projektinis bei kontraktinis darbas. Antrieji, neapsunkinti nereikalingo faktologinių žinių bagažo, kur kas lankstesni, neretai sukuria darbo vietas ne tik sau, bet ir pirmiesiems.

O dėl planšečių, dažnai manome, kad technologijų nupirkimas mokykloms pats savaime sukels pokyčius ar progresą. Bet, jokia technologija, joks planšetinis kompiuteris neduos jokios naudos, kol nesieksime ugdyti kitokių, šiems laikams reikalingų kompetencijų, kol neturėsime kitokių ugdymo programų, kol planšetėms kuriamas turinys neišnaudos skaitmeninių technologijų teikiamų galimybių ir vadovausis „popierinio vadovėlio logika“ ir, kol neišlavinsime kitokių mokytojų kompetencijų, neperimsime ir nesukursime kitokių ugdymo metodų.

Kokie buvo ir kokie yra būsimieji studentai? Būtų įdomu sužinoti Jūsų asmeninę patirtį.

– Dauguma dabartinių studentų yra sužaloti bendrojo ugdymo sistemos. Jiems trūksta minties laisvės, kūrybiškumo, jie turi polinkį dirbti formaliai, „dėl pažymio“. Tačiau, nepaisant šių trūkumų, dauguma jų darbštūs, protingi ir šaunūs jauni žmonės. Aš tikiu jais ir tikiu savo šalies ateitimi. Juk Mozė bene 40 metų klajojo po dykumą tam, kad užaugtų nauja karta. Neabejoju, kad atkurtos Lietuvos Nepriklausomybės 40-metį pasitiksime kitokioje, optimistiškesnėje visuomenėje.

Įvertink šį straipsnį
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Piliečių naujienos

Glaustytis mėgstantis katinas ieško namų arba globos (1)

Mielas, jaukus, pūkuotas, minkštas, gražus, švelnus, meilus iki begalybės katinas ieško namų arba globos. Kaip jis atsidūrė gatvėje – nežinome, bet kad lauke gyvenantis katinėlis būtų toks jaukus, sunku patikėti.

Pirkėjas papasakojo, kaip viskas vyko sekmadienį Mindaugo „Maximoje“ (13)

DELFI skaitytojas tapo parduotuvėje „Maxima“ Mindaugo gatvėje sekmadienio vakarą įvykusio incidento liudininku. Jį nustebino parduotuvės darbuotojų reakcija.

Tikėjosi ramiai pasmaližiauti kavinėje – supykdė radinys leduose (168)

Rugpjūčio 17 d. su draugu ir vaikais lankėmės Vilniaus Bernardinų sode. Ten mažieji žaidė ant, atrodo, jau saugių žaidimų įrenginių, pasisupo ir karusele prie kavinės „Sugarmour“ Vasaros Rezidencijos.

Mergaičių elgesys pradžiugino Ukmergės policiją: esame sužavėti jų poelgiu (54)

Norime papasakoti apie gražų dviejų mergaičių poelgį. Vakar maždaug 10 metų mergaitės į Policijos komisariatą atnešė vyrišką piniginę, tikėdamosios, kad pareigūnai padės nustatyti savininką.

Įspėja dviratininkus: šioje Kauno vietoje būkite akylesni (79)

Norėjau pranešti apie įvykį, kuris nutiko rugpjūčio 15 d. dienos metu tarp 14.00 iki 16.50 val. Buvau nuvažiavęs su dviračiu prie Kauno bazių Pramonės p. 1.