Su juo santykiai buvo blogi. Dažnai, kiekvieną dieną buvau mušamas. Nevengdavo pakelti rankos ir tėvas. Mes su mama buvome artimesni. Brolis labiau buvo artimas tėvui, nei aš. Kartais atrodydavo, kad tėvas nemyli manęs, nes, galbūt, nesu jo tikras sūnus. Atrodydavo, kad tėvas brolį myli labiau nei mane. Su mama pašnekėdavau atvirai, bet ne viską jai pasakodavau. Mokiausi Gruzdžių Augustino Griciaus vidurinėje mokykloje iki 9 klasės, vėliau įstojau į Gruzdžių žemės ūkio mokyklą.
Vidurinėje mokykloje, pradinėse klasėse sekėsi sutarti su klasės draugais pusėtinai, nes buvau žemiausias klasėje, iš paprastos, kuklios šeimos.
Niekada nesirengdavau madingais rūbais, visada buvau apsirengęs kukliai. Daugelis klasėje žinojo, kad turiu geriantį tėvą. Todėl dažnai sulaukdavau pažeminimų iš klasės draugų, kartais iš auklėtojos.
Pragariškas gyvenimas prasidėjo 5 klasėje, kai klasė buvo perskirta į dvi dalis, A ir B klases, atėjo naujų mokinių. Aš buvau B klasėje. Viskas prasidėjo, kai berniukams prasidėjo medžio darbų pamoka. Medžio darbų pamoka vykdavo A ir B klasės berniukams vienu metu. A klasėje atėjo daugiau naujų mokinių. Savo klasėje buvau pats žemiausias, todėl per medžio darbų pamoką sulaukdavau daug patyčių iš naujų A klasės mokinių.
Iš pradžių užgauliojamas buvau tik žodžiais, netrukus prasidėjo ir fizinis smurtas. Panaši situacija būdavo ir per kūno kultūros pamokas. Iš tų pamokų liko daug prisiminimų apie žodinius užgauliojimus ir daug nesuskaičiuojamų, nuslėptų nuo šeimos narių, mėlynių ant kūno.
Kartais sulaukdavau ir knygomis smūgių į galvą. Po to kelias dienas skaudėdavo galvą, net iki pykinimo. Kartais ir klasės mergaitės prisidėdavo prie patyčių: išmėtyti daiktai iš kuprinės, apspjaudymai, spardymai į kojas.
Klasės auklėtojas ir artimieji nieko nežinojo apie tai, nes buvo gėda pasakoti. Mokykloje daugelis mokinių matė ir žinojo apie tuos dalykus. Atsirado grupelė, kuri mane „pasitikdavo ir išlydėdavo iš mokyklos“.
Pamokos prasidėdavo 8 val., aš mokykloje būdavau jau nuo 7 val. pasislėpęs bibliotekoje. Eidavau į klasę tik nuskambėjus skambučiui. Visada bijojau būti koridoriuje, kai nėra suaugusių.
Kažkada bandžiau klasės auklėtojui papasakoti apie savo situacija, tačiau šis mane išvadindavo „durneliu iš pijokų šeimos“ ir patarė stengtis mokytis geriau, nes mano ateitis „profkė“. Pasak jo, neturėčiau turėti vilčių ką nors pasiekti gyvenime. Būsiu valkata ir prasigėręs kaip mano tėvas.
Pusryčių nevalgydavau, nes buvo didelis stresas eiti į mokyklą. Pats įsimintiniausias įvykis buvo per darbų pamoką, berods 8 klasėje, kai vaikinai įkaitino vinies galvutę ir išdegino man žaizdą ant kairiojo dilbio. Tą žaizdą nuslėpiau nuo visų. Kai kas nors paklausia iš kur toks randas, šmaikščiai atsakau staiga sugalvojęs juokingą paaiškinimą. Šį randą turiu iki šiol, kuris man tai primena jau metų metus. Tai tarsi pasmerktojo antspaudas kitiems, kad galima mane žeminti.
Tai – maža dalis, ką teko patirti per tuos visus metus. Tai kartojosi, iki kol baigiau 9 klases. Gerai pamenu, medžio darbų pamokos vykdavo ketvirtadieniais. Ketvirtadieniais neidavau į mokyklą, pasislėpdavau apleistose statybose ir šaldavau iki pamokų pabaigos.
Baigęs 9 klases įstojau į profesinę mokyklą. Joje maniau, kad viskas pasikeis, pradėsiu gyventi iš naujo tarp nepažįstamų ir naujų žmonių.
Mano grupėje buvo trys vaikinai iš tos pačios mokyklos, visi kiti atvykę iš kitų Lietuvos vietų. Visi grupėje buvome vaikinai. Deja, buvau per daug prisisvajojęs. Į kitą specialybę, toje pačioje profesinėje mokykloje, įstojo kitas mokinys iš mūsų mokyklos.
Jie visi puikiai žinojo, kur aš mokysiuosi, nes mažame miestelyje kalbos greitai sklinda. Užgauliojimai prasidėjo mokyklos koridoriuje. Netrukus tai pamatė ir kiti mano grupės mokiniai. Tada prasidėjo nuolatinės patyčios ir grupės viduje per pamokas, per praktinius užsiėmimus.
Mokytojai buvo bejėgiai ką nors padėti, nes puikiai žinojo, koks kontingentas stoja į profesines mokyklas. Tai tęsėsi 2 metus, kol II kurse pajutau, kad nebeištversiu. Kiekvieną dieną eidamas į pamokas bijodavau, kurdavau planus kaip nenueiti.
Mane labiausiai guosdavo knygos, kuriuose susitapatindavau su herojais. Pradėjau kurti atsisveikinimo eilėraščius, planus kaip nusižudyti. Niekada neplanavau, kad baigsiu mokyklą. Pamenu, kai vieną ankstų žiemos rytą ėjau į miškelį pasikarti. Tada neišdrįsau. Buvo sunku tai ištverti.
Nekenčiau savęs. Turiu krikštamotę, pas kurią svečiuodamasis, pasipasakojau apie tai, jog patiriu mokykloje dvasinį ir fizinį smurtą, kad nebenoriu gyventi, ruošiuosi nusižudyti. Netrukus apie tai sužinojo ir mano tėvai.
Apie vykstančias psichologines ir fizines patyčias buvo pranešta mokyklai, policijai. Aš pats nenorėjau rašyti pareiškimo policijai, tačiau krikštamotė ir mama atkakliai ragino. Labai bijojau būsimos reakcijos iš klasiokų ir mokyklos administracijos. Krikštamotė mane vesdavo pas psichologus, tačiau buvau nekalbus ir realios pagalbos nesulaukdavau.
Kai mokyklos bendruomenė sužinojo apie tokią situaciją pasiūlė imti akademines atostogas ar net mesti mokslus. Tačiau sunkiai juos įtikinau, kad mokysiuosi toliau ir laikysiu vidurinės mokyklos baigiamuosius egzaminus.
Tai buvo pats sunkiausias laikotarpis, kai mokyklos bendruomenė tave laiko psichiniu ligoniu, žiūri kreivai, apkalba už nugaros ar net mėto akivaizdžias užuominas, kad esi nenormalus. Dar skaudžiau buvo kai nusisuko draugai, kaimynai. Draugai nebebendravo, kaimynai žiūrėjo kreivai ir net susitikę nesisveikindavo. Egzaminus sėkmingai išlaikiau ir įrodžiau, kad jie labai klydo.
Gyvenimas radikaliai pasikeitė, kai baigiau profesinę mokyklą, įstojau į Šiaulių kolegiją. Tada tuos 3 studijų metus pajutau, kad esu žmogus ir asmuo. Vėliau baigiau Šiaulių universitetą.
Kartais naktimis dar sapnuoju mokyklą. Tačiau tie sapnai – kaip košmarai iš praeities. Kartais sulaukiu buvusių klasės „draugų“ kvietimų draugauti socialiniame tinkle, bet jų nepriimu. Nevykstu ir į klasės susitikimus. Kvietimus visiškai ignoruoju.
Šeimos nesukūriau gal todėl, kad dar jaučiu viso to pasekmes. Dar nesu tam pasiruošęs, nes nesugebėčiau apginti savo šeimos. Daug laiko teko kovoti su savo vidiniu pasauliu, išmokau mylėti save. Gerai, kad retai grįžtu į savo gimtinę. Grįžtu tik dėl mamos. Kai jos nebebus, nebeturėsiu ten jokio tikslo sugrįžti.
Kiekvienais metais rugsėjo 1-oji man yra šventė, nes nebereikės grįžti į mokyklą.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
| Psichologinės pagalbos tarnyba | Telefono numeris | Darbo laikas |
| Jaunimo linija Budi savanoriai konsultantai |
8 800 28888 | I-VII visą parą |
| Vaikų linija Budi savanoriai konsultantai, profesionalai |
116 111 | I-VII 11:00 - 21:00 |
| Linija Doverija (parama teikiama rusų kalba) Budi savanoriai konsultantai. Pagalba skirta paaugliams ir jaunimui. |
8 800 77277 | I-V 16.00 - 20.00 |
| Pagalbos moterims linija Budi profesionalai, savanoriai konsultantai |
8 800 66366 | I-VII 10:00 - 21:00 |
| Vilties linija Budi profesionalai, savanoriai konsultantai |
116 123 | I-VII visą parą |
Skambučius į visas linijas apmoka Socialinės apsaugos ir darbo ministerija iš Valstybės biudžeto lėšų.
Emocinė parama internetu
| „Vaikų linija“ | Registruotis ir rašyti svetainėje: http://www.vaikulinija.lt | Atsako per dvi dienas |
| „Jaunimo linija“ | Registruotis ir rašyti svetainėje: http://www.jaunimolinija.lt/internetas | Atsako per dvi dienas |
| „Vilties linija“ | Rašyti svetainėje: http://paklausk.kpsc.lt/contact.php arba vilties.linija@gmail.com | Atsako per tris darbo dienas |
| „Pagalbos moterims linija“ | Rašyti el. paštu: pagalba@moteriai.lt | Atsako per tris dienas |
Visa papildoma informacija – puslapyje www.klausau.lt