Nuo vaikystės visus rastus gyvūnėlius tempdavau namo, aišku, šeimyna šiek tiek bambėdavo dėl to, bet mane palaikė, todėl įstojau į Veterinarijos akademiją Kaune. Atsikrausčiusi gyventi į Kauną pas senelius, pradėjau svajoti, kaip noriu savo šuns, nors seneliai augino du: didelę Vidurio Azijos aviganio kalytę ir iš gatvės priglaustą mišrūną. Kaip sakoma, svajok atsargiai, nes svajonės pildosi...
Prieš dvejus metus vieną birželio pirmadienį bėgiojau savo rajone, bėgdama gatvele mane susistabdė moteris, kuri ant rankų laikė mažą šuniuką. Ji paklausė, ar nežinau, kieno čia šuo. Pasirodo, jis įlindo į jos namus per tvorą, o kieme du dideli jos šunys jį puolė. Moteris vis išmesdavo šunelį už tvoros, o jis vis lįsdavo atgal ir vėl pasaka be galo. Pagailo šunelio, pasiėmiau ir pažadėjau moteriškei, kad paieškosiu, kieno jis.
Ėjau link namų, nešiausi šį mažą stebuklėlį ir net negalvojau, kad ji bus mano geriausia draugė, nes šitoks mielas šuniukas tikrai negali neturėti šeimininko. Prie manęs sustojo automobilis ir ją vairavęs vyras paklausė, ar čia mano šuo. Pasirodo, kalytė jau keletą dienų klaidžiojo po rajoną ir niekas nežinojo, kieno ji. Žinoma, grįžusi įkėliau skelbimų į internetą, atspausdinau ir iškabinau gatvėse, bet vienintelis skambutis, kurio sulaukiau, buvo klausimas, ar ne vilkšunį radau.
Apsilankėme ir klinikoje, deja, mikročipo ji taip pat neturėjo. Tuo metu jai krito pieniniai dantys, taigi buvo apie 4-5 mėn. amžiaus. Kadangi mažylė buvo panaši į Jorkšyro terjerą, gimė tokia teorija, kad kažkas pirko veislinį gyvūną, bet pamatę, kad nusipirko mišrūną, paliko ją netoli privačių namų rajono esančiuose senuose soduose, iš kurių ji galėjo atklysti. Dar ji bijojo ir urzgė ant mažų vaikų, tai gali būti, kad gyveno su jais ir tikrai buvo „patampyta“, o greičiausiai ir mušta, nes bijojo net pakelto balso.
Mažoji mano draugė nuo pat pirmų dienų visur važiavo kartu su manimi – tiek į žirgyną, tiek į Veterinarijos akademiją, ir nuo pat pirmos dienos ji niekur nuo manęs nesitraukė, vaikščiojo paskui, nosyte baksnodama man į koją. Žinoma, seneliai, kurie vasarojo pajūryje, norėjo, kad surasčiau jai naujus namus, bet aš labai nenorėjau jos kam nors atiduoti, o patys po poros savaičių ją pamatę tiesiog „išsilydė“ ir visiškai neprieštaravo dėl naujos šeimos narės.
Dabar jau praėjo dveji metai. Jai nereikia jokių pavadėlių ir dresūros mokyklų, ji supranta kiekvieną mano žodį. Bėgioja kartu su mano žirgais, didžiausias jos džiaugsmas – bėgti šalia žirgo miške. Be galo mėgsta išvykas į žirgų varžybas, kur dauguma ją pažįsta, ten lankosi ir daug jos draugų šunų. Man nereikia jos prižiūrėti, nes ji visada kažkur šalia, o pašvilpus visada atbėga.
Vardo nesugalvojau gal 2-3 mėnesius, niekas jai nelipo... Mama ją vadino Šiūše, nes labai pasišiaušusi buvo, sesė nelabai ištarė ir Suše vadino, taigi pagražinau ir liko Suši (Sushi). Dar nesutikau kito šuns tokiu vardu ir jai jis labai tinka.
Ji – nedidelė, kailis šiurkštus ir be povilnės, todėl nesišeria ir lengvai nubyra purvas, nors pati kalytė yra be galo švari ir vengia purvynų. Nemėgsta vandens ir mėgsta gulėti ant palangės, todėl dažnai ją tenka vadinti katašuniu. Šį rudenį parsinešiau namo dar vieną nelaimėlį iš gatvės – nedidelį kačiuką. Dabar augintiniai yra labai geri draugai, bėgioja ir žaidžia kartu namuose.
Galiu pasakyt, kad ir kiek gyvūnai supranta, jie visada bus dėkingi žmogui, kuris juos išgelbėjo ar priglaudė, o priglaudęs pamestinuką ar į prieglaudą patekusį gyvūną ne tik „gausi karmos taškų“, bet ir turėsi nepakartojamą kompanioną. Aš labai laiminga, kad turiu Suši, ir linkiu kiekvienam rasti tokį nuostabų draugą.
VšĮ „Gyvūnų gerovės iniciatyvos“ projekto „neBrisius.lt“ idėja užsikrėtė nuo Amerikoje vykusio „Why We Rescue“ ir, gavę idėjos autorių leidimą bei palaikymą, pradėjo analogišką ilgalaikį projektą Lietuvoje. Projekto metu fotografuojami žmonės su augintiniais, priglaustais iš prieglaudų ar gatvės, talpinamos jų laimingos istorijos, kurios, tikimės, užkrės vis daugiau ir daugiau žmonių!
Prisijunk prie projekto „neBrisius.lt“! Dėl detalesnės informacijos kreipkitės el. paštu info@ggi.lt.