Priglaudė šunį, kuris pinigus dabar užsidirba pats

 (16)
Šuns pradėjau prašyti vos tik išmokusi kalbėti, tačiau mama vis atkalbinėdavo – gyvename mažame bute, neturime mašinos, o kur paliksime, kai atostogausime, ar tikrai vedžiosi ir prižiūrėsi...
© E. Rutkauskaitės nuotr.

Sulaukusi 18 m. ir išsikrausčiusi gyventi atskirai, nusprendžiau, kad atėjo laikas įgyvendinti savo viso gyvenimo svajonę, ir nuvykau į šiuo metu jau nebeegzistuojančią prieglaudą Seniavos plente „Bimas“ (tuo metu dar gyvenau Kaune). Man nebuvo svarbu nei lytis, nei amžius, nei kokio dydžio šuo užaugs.

Žinojau, kad savo šunį tiesiog pajausiu. Prižiūrėtojas nusivedė prie mažų šuniukų narvo, kurių ten buvo daugybė. Buvau tokia pat išsigandusi ir susijaudinusi kaip ir tie mažyliai. Atsitūpiau ant žolės netoli narvo, o prižiūrėtojas atidarė vartelius ir išleido visus šunelius.

Vienas šunytis prasibrovė pro visus ir atbėgo pirmas, užšoko man ant kelių, stipriai stipriai prisispaudė prie krūtinės ir padėjo galvytę ant peties. Norėjau apžiūrėti visus šuniukus, tad pabandžiau jį nukelti nuo savo kelių, bet jis ir vėl strykt, ir vėl jo galva ant mano peties. Kitų šuniukų net nepamačiau, supratau, kad ne aš čia renkuosi – šis šuo pasirinko mane.

Tai buvo maždaug 3 mėnesių kalytė. Įsidėjau ją į iš anksto pasiruoštą dėžutę su pleduku ir sėdome į mašiną važiuoti į naujuosius namus. Niekada nepamiršiu jos žvilgsnio – tai nerimastingai žvalgosi, kas čia vyksta, tai, atsisukusi į mane, žybteli akutėmis ir dreba visa iš pasitenkinimo. Stebint ją, mano visą kūną pervėrė tarsi milžiniška adata – tą akimirką supratau, kad nuo šiol esu visiškai atsakinga už šį padarėlį iki jo gyvenimo pabaigos. Tai didis ir bauginantis jausmas.

Dar keliaujant namo nusprendžiau, kad šunytė bus vardu Mėta (net nežinau, kodėl, gal dėl to, jog mėgstu mėtų arbatą). Mėta greitai apsiprato savo naujuose namuose. Nepalikdavo manęs nė akimirkai, vaikščiodavo iš paskos, kartu eidavo net į tualetą. Deja, iš prieglaudos parsivežiau ne tik Mėtą, bet ir jos skrandžio infekciją. Mėta nuolat vėmė ir viduriavo. Naktį pajausdavau, kad ji keliasi, keldavausi ir aš, eidavau iš paskos, guosdavau ją ir valydavau, ką pridirbo. Ji man buvo tarsi vaikas.

Kiek vėliau sužinojau iš veterinarų, kad toje prieglaudoje buvo infekcijos židinys, daug šunų neišgyveno. Bet Mėtai pasisekė, nes prieglaudoje praleido vos kelias dienas, todėl liga buvo tik prasidėjusi, ir gerų gydytojų dėka po poros mėnesių gydymo ji jau galėjo išeiti į lauką. Žinoma, pasekmės liko ir iki šiol – jeigu kažką ne taip užvalgo, porą dienų vemia.

Šiuo metu Mėtai jau šešeri metai. Džiaugiuosi, kad ją pasiėmiau būdama vyresnė, nes tai išlauktas ir išsvajotas šuo. Per tuos 18 laukimo metų aš mokiausi ir atsakingai ruošiausi (namie daugybė knygų apie šunis ir jų dresavimą) susitikimui su savo būsimu šunimi.

Manau, man pavyko – Mėta yra nuostabus šuo. Net keli žmonės, kurie bijo ar nemėgsta šunų, yra sakę, jog Mėta vienintelė jiems patinka. Norėjau įrodyti sau ir kitiems, kurie mano, kad šuo yra didelis vargas, kad su šunimi galima eiti į barus, važiuoti į muzikos festivalius, skristi lėktuvu atostogauti, važiuoti kartu dviračiu ir netgi vestis į darbą. Mėta, kiek įmanoma, yra visur su manimi. Šuo yra puiki investicija – kiek darbo ir laiko į jį „įdėsi“, tiek ir dar daugiau iš jo gausi atgal. Visos mūsų treniruotės nenuėjo perniek: kaip juokaujame su draugu, dabar Mėta pati užsidirba savo gyvenimui – filmuojasi reklamose, dalyvauja fotosesijose. Kaip tik šiuo metu viena jos reklama rodoma Švedijoje, o kita šį mėnesį turėtų pasirodyti Norvegijoje.

Mėta protinga ne tik mokamų komandų kiekiu, bet taip pat puikiai supranta, kaip turėtų elgtis įvairiose situacijose, kada reikia pabūti ramiai, o kada galima ir padūkti. Tarp mūsų yra nepaaiškinamas ryšys – viena kitą suprantame iš žvilgsnio. Ji man – ne tik augintinis, ji mano geriausia draugė, pats brangiausias padarėlis žemėje. Kažkur perskaičiau tokius žodžius: „Jis – tavo draugas, bendražygis, gynėjas. Jis – tavo šuo. Tu – jo gyvenimas, jo meilė, jo vedlys. Jis nepaliks tavęs ir bus tau ištikimas iki paskutinio atodūsio. Tu privalai būti vertas šitokio atsidavimo“. Manau, jie puikiai atspindi mūsų santykius.

Startuoja projektas „neBrisius.lt“! VšĮ „Gyvūnų gerovės iniciatyvos“ projekto idėja užsikrėtė nuo Amerikoje vykusio „Why We Rescue“ ir, gavę idėjos autorių leidimą bei palaikymą, pradeda analogišką ilgalaikį projektą Lietuvoje. Projekto metu bus fotografuojami žmonės su augintiniais, priglaustais iš prieglaudų ar gatvės, talpinamos jų laimingos istorijos, kurios, tikimės, užkrės vis daugiau ir daugiau žmonių!

Įvertink šį straipsnį
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Piliečių naujienos

Nusivylė „Emodži filmu“: pasigedau kritikos šiuolaikinėms problemoms (33)

Dar kartą įsitikinau, kad kino teatruose karaliauja konsumerizmas ir prastos kokybės kultas. Ko gero, nesu matęs nieko prastesnio, kaip šią savaitę matytas „Emodži filmas“ .

Glaustytis mėgstantis katinas ieško namų arba globos (3)

Mielas, jaukus, pūkuotas, minkštas, gražus, švelnus, meilus iki begalybės katinas ieško namų arba globos. Kaip jis atsidūrė gatvėje – nežinome, bet kad lauke gyvenantis katinėlis būtų toks jaukus, sunku patikėti.

Pirkėjas papasakojo, kaip viskas vyko sekmadienį Mindaugo „Maximoje“ (13)

DELFI skaitytojas tapo parduotuvėje „Maxima“ Mindaugo gatvėje sekmadienio vakarą įvykusio incidento liudininku. Jį nustebino parduotuvės darbuotojų reakcija.

Tikėjosi ramiai pasmaližiauti kavinėje – supykdė radinys leduose (168)

Rugpjūčio 17 d. su draugu ir vaikais lankėmės Vilniaus Bernardinų sode. Ten mažieji žaidė ant, atrodo, jau saugių žaidimų įrenginių, pasisupo ir karusele prie kavinės „Sugarmour“ Vasaros Rezidencijos.

Mergaičių elgesys pradžiugino Ukmergės policiją: esame sužavėti jų poelgiu (54)

Norime papasakoti apie gražų dviejų mergaičių poelgį. Vakar maždaug 10 metų mergaitės į Policijos komisariatą atnešė vyrišką piniginę, tikėdamosios, kad pareigūnai padės nustatyti savininką.