Žmogaus mityba prasideda dar jam negimus, kuomet reikalingos maistinės medžiagos yra gaunamos iš vaisių nešiojančios motinos. Vėliau seka motinos maitinimas krūtimi ar pienui analogiški mišiniai, ir tik po to seka augalinės ir gyvulinės kilmės produktų įliejimas palaipsniui į vaiko maisto racioną. Taigi, atkreipti dėmesį į mitybą derėtų ne tik pastebėjus jos sukeltus sutrikimus, tačiau pradedant dar nuo nėščiųjų bei vaiką krūtimi maitinančių moterų sveikos mitybos, vėliau pereinant prie pirmųjų vaiko maisto racioną papildančių augalinės bei gyvulinės kilmės maisto produktų, toliau tęsiant sveiką mitybą ne tik namuose, tačiau ir lopšeliuose, darželiuose ir mokyklose.
Vėliau, asmeniui pasiekus fizinę bei psichologinę brandą, jau jis pats turėtų sąmoningai rinktis subalansuotą mitybą universitete ir (ar) darbe, savo žinias ir įgūdžius toliau perduodamas savo palikuonims.
Pasaulio sveikatos organizacija (World Health Organization) nurodo, jog prasta žmogaus mityba gali sukelti imuniteto susilpnėjimą, padidėjusį sergamumą įvairiomis ligomis, sutrikusią fizinę ir psichinę raidą bei sumažėjusį darbingumą. Yra išskiriama daug rūšių valgymo sutrikimų, tačiau dažniausiai stebimi su asmens psichika susiję sutrikimai yra nervinė anoreksija, nervinė bulimija bei ortoreksija, kurios priskyrimas valgymo sutrikimams vis dar yra aktyviai diskutuojamas – yra manančių, jog tai labiau obsesinis-kompulsinis sutrikimas.
Valgymo sutrikimai yra sudėtingi psichologinių, socialinių bei biologinių veiksnių sukelti asmens sveikatos nukrypimai nuo normos. Anoreksija ir bulimija dažniausiai aptinkama tarp paauglių, tačiau simptomai gali išlikti ir suaugus. Šiai dienai dar pakankamai mažai ištirta yra ortoreksija – sutrikimas, kurio lydimi asmenys perdėtai rūpinasi sveikata, visas viltis dėl sveikatos pagerėjimo ir kaltinimus jos pablogėjimu nukreipdami į maistą.
Turbūt praktiškai kiekvienam yra tekę susidurti su žmogumi, kurio maisto produktų vartojimas atrodo perdėtai rūpestingas – galbūt giminaitis valgo tik ekologiškų maisto produktų skyriuje parduodamus produktus, o gal kokiame populiariosios žurnalistikos straipsnyje teko skaityti, jog moteris išgijo nuo visų ligų, kadangi kiekvieną kąsnį sukramtydavo lygiai 50 kartų.
Psichologai valgymo sutrikimų gydyme atlieka esminį vaidmenį, tačiau darbas privalo vykti bendradarbiaujant ir su kitų profesijų atstovais: šeimos gydytojais, slaugytojomis, gydytojais dietologais ir panašiai. Dažniausiai dar pačioje gydymo pradžioje psichologams tenka užduotis atskirti valgymo sutrikimų psichologines priežastis nuo biologinių.
Psichologui nustačius esmines problemas bei sudarius gydymo planą, imamasi padėti pacientui neigiamas mintis bei destruktyvų elgesį pakeisti teigiamu – pavyzdžiui, šis specialistas, dirbdamas kartu su pacientu, siekia esminiu siekiu paversti gerą sveikatą, o ne įsivaizduojamai tobulą kūno masę. Deja, paprasčiausiai keisti mąstymą valgymo sutrikimų gydyme neužtenka.
Tam, kad būtų užtikrintas ilgalaikis pagerėjimas, pacientas kartu su psichologu turi atrasti psichologines priežastis, sukėlusias valgymo sutrikimą. Dažnai yra rekomenduojama psichoterapija, nukreipta į paciento asmeninių santykių gerinimą ar stengimąsi išvengti įvykių ar situacijų, kurios anksčiau galėjo sukelti valgymo sutrikimą, neretai rekomenduojama grupinė terapija.
Pacientams kartais yra skiriami atitinkami vaistai, tačiau derėtų nepamiršti, jog gydymas vaistais turėtų būti papildytas psichoterapija, o ne naudojamas vietoje jos. Būtina sąlyga valgymo sutrikimų gydymui medikamentais yra paciento informavimas apie galimus šalutinius vaistų sukeliamus poveikius bei nuolatinė vaistus paskyrusio ar jų vartojime kompetentingo gydytojo priežiūra.
Siekiant išvengti valgymo sutrikimų, rekomenduojama kaip įmanoma plačiau taikyti tėvų ir vaikų psichoedukaciją mitybos tematika, tokios edukacijos efektyvumas yra įrodytais remiantis moksliniais tyrimais. Pažeidžiamiausia mitybos sutrikimams grupė – paaugliai, todėl jų psichoedukacija turėtų būti intensyviausia. Ko gero, svarbiausiu aspektu jų mokyme turėtų būti postūmis išmokti mylėti save bei savo kūną, apie grožio standartus turint savo nuomonę, tačiau ją pagrindžiant sveiko žmogaus standartais, nurodomais kvalifikuotų specialistų, o ne populiariosios žurnalistikos atstovų.